Viktoras Gundajevas – Šiaulių kino gyvenimo vadybininkas (Interviu)

Viktoras Gundajevas pažįstamas daugumai Šiaulių kino mylėtojų, kūrėjų ir visų, kurie bent kiek aktyviau domisi kinu Saulės mieste. Kinas Viktoro gyvenime užima didelę vietą, jo entuziazmas, atrodo, neturi ribų. Jis ir pats kuria animacinius filmus, ir vadovauja miesto kino meno klubui, kino muziejui, organizuoja ne vieną kino festivalį Šiaulių rajone, padeda archyvuoti filmuotus Šiaulių vaizdus ir turi sukūręs keletą Lietuvos kinui skirtų puslapių.

Netgi būdamas labai užimtas, Viktoras visada mielai sutinka pasidalinti savo nuveiktais darbais. Štai prieš keletą mėnesių projektui „(ne)Mažoji kino Lietuva“  jis jau pasakojo apie Šaukėnų kino festivalį, kurį organizuoja kartu su vietiniais šaukėniškiais bei dar tada prižadėjo kitame interviu plačiau pristatyti ir savo veiklą.

– Esate vienas iš Šiaulių kino muziejaus įkūrėjų ir Šiaulių kino meno klubo pirmininkas. Be viso to, pats kuriate kiną, prisidedate prie įvairių kino festivalių organizavimo. Tad kinas yra pagrindinė jūsų veikla ir pragyvenimo šaltinis?

Iš tiesų, paskutinius 5 metus kinas yra pagrindinis mano darbas ir pragyvenimo šaltinis. Dažniausiai, kai klausia, kuo užsiimu – atsakau, kad esu kino klubo pirmininkas. Tada jaučiu nebylų klausimą – „tik tiek? O iš ko pragyveni?“. Daug kas įsivaizduoja kino klubą kaip neformalų žmonių sambūrį, kur jie susibėga pasižiūrėti filmų ir išgerti arbatos; arba kino mėgėjų būrelį, kuris kuria filmus savo malonumui. Tačiau Šiaulių kino meno klubas – tai asociacija, vienijanti autorius. O kai yra įdomus kolektyvas, visa reikalinga techninė bazė, atsiranda galimybė vykdyti įvairias veiklas. Šiuo metu kino klubas kuria televizijos ir radijo laidas regioninėms žiniasklaidos priemonėms, organizuoja filmų festivalius, temines peržiūras, edukacinius užsiėmimus, prodiusuoja kino projektus, skaitmenina miesto kino archyvą, administruoja kino muziejų. Taigi veiklos – pakankamai daug.

Tiesa, nelabai galėčiau vadintis kino muziejaus įkūrėju, nes jį įkūrė vyresnioji Šiaulių kino mėgėjų karta, vadovaujama Algirdo Kulikausko (1999 m). Mes su kolega Ramūnu Snarskiu muziejų pertvarkėme, atnaujinome, ir nuo 2012 metų jis vėl laukia lankytojų.

– Kaip jūsų gyvenimo keliai nusirutuliojo iki kino? Kiek žinau, nestudijavote jokių su kinu susijusių mokslų. 

dawn_planet_apesTėvo dėka kinu susidomėjau jau vaikystėje, namuose buvo kino projektorius, 8 mm kino kamera. Filmuojančių telefonų ir web kamerų laikais filmavimo kamera nebeatrodo kažkoks stebuklingas dalykas, tačiau mano vaikystėje tai buvo labai retas daiktas, o galimybė pačiam sukurti filmą atrodė kaip koks stebuklas. Rimtąją kino mėgėjo karjerą pradėjau jau suaugęs – 2002 metais. Savo animacinius filmus rodžiau įvairiuose kino mėgėjų festivaliuose. Sekėsi neblogai, dažnai tapdavau laureatu, filmus rodydavo užsienio festivaliai, neretai ir pats nuvažiuodavau į kokį. Tokiu būdu ir sukaupiau žinių bagažą – žiūrėjau filmus, kalbėjau su kitais autoriais, dalinomės patirtimi. Nemažai išmokau bei patarimų gavau iš Lietuvos kino mėgėjų sąjungos pirmininko Vidmanto Gaigalo – jį laikau savo mokytoju.

– Šiaulių kino meno klubas įkurtas dar 1988 metais. Kaip tapote jo pirmininku?

Šiaulių kino meno klubą įkūrė Lietuvos kino mėgėjų draugijos (LKMD) Šiaulių skyriaus nariai. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvoje kūrėsi įvairūs kooperatyvai, privatus verslas. Šiaulių kino mėgėjai nutarė imtis užsakomųjų filmų gamybos bei filmų demonstravimo „verslo“, ir tam įkūrė atskirą nuo LKMD organizaciją. Kurį laiką klubas sėkmingai vykdė savo veiklą – buvo sukurta įvairių dokumentinių filmų, dalis jų, kaip ir buvo planuota, buvo komerciniai, o dalis – meninė dokumentika. Apie 2006 metus senieji Šiaulių kino mėgėjai pakvietė mane tapti Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku. Tuo pat metu nutariau atgaivinti Šiaulių kino meno klubo veiklą. Pavadinimas „kino mėgėjas“ daug kam atrodė nepatraukliai – visi, nors truputį pramokę filmuoti, jau laikė save profesionalais, tad dalyvauti kino mėgėjų renginiuose jiems buvo ne lygis. Todėl visus projektus pradėjome vykdyti kaip Šiaulių kino meno klubas, kuriame savo vietą gali rasti ir mėgėjas, ir profesionalas.

– Kokie žmonės dalyvauja klubo veikloje?

Klubo veikloje dalyvauja įvairių profesijų žmonės, vienų profesija tiesiogiai susijusi su filmavimo kamera, kitiems tai tik hobis ar papildoma veika. Kasmet organizuojame šiaulietiškų filmų festivalį „Filmuoja Šiauliai“, kurio dalyvių spektras būna labai platus. Įvairios visuomeninės organizacijos kuria jiems aktualius filmus: gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, N.Rericho vardo klubas, Sergančiųjų Alzheimerio liga globėjų klubas, jaunimo klubas „Tarp savų“ ir t.t.

 Paskutiniu metu filmus pradėjo kurti bibliotekininkai – valstybė labai skatina bibliotekų pažangą. Regioninių televizijų darbuotojai pristato dokumentines apybraižas, trumpametražius eksperimentus, vaizdo klipus. Nuo senų laikų Šiauliuose išlikęs ir senųjų kino mėgėjų sambūris, kuris vis ką nors sukuria. Daugiausiai filmų sulaukiame iš moksleivių ir studentų, Šiaulių universitete jau 12 metų veikia Audiovizualinio meno specialybė, be to, medijų specialistus ruošia dvi Šiaulių kolegijos.

Šiuo metu mūsų klubas prodiusuoja vieną profesionalaus kino projektą. Gabus Šiaulių universiteto absolventas Nerijus Kanišauskas kuria debiutinį animacinį filmą, kurį gerai įvertino ir parėmė Lietuvos kino centras. Tikimės, kad tokių projektų daugės.

Filmų peržiūros. AsmeninioV. Gundajevo archyvo nuotrauka.

Filmų peržiūros. AsmeninioV. Gundajevo archyvo nuotrauka.

– Vienas iš klubo tikslų – kaupti ir saugoti Šiaulių mėgėjišką kino archyvą. Neatsibosta peržiūrėti visas rastas archyvines juostas? 

Darbas su kino archyvais labai įdomus – kaskart patiriu tą jausmą, kurį patiria lobių ieškotojas. Sovietmečiu Lietuvoje filmavo pakankamai mažas ratas žmonių – Lietuvos kino studija, Lietuvos televizija ir kino mėgėjai. Kaip ir minėjau aukščiau, filmavimo kamera buvo labai retas daiktas, todėl filmuotos medžiagos apie Šiaulius nėra taip jau daug. Daug kas mėgėjišką kiną įsivaizduoja tik kaip buitinius „home video“ vaizdelius. Į sąvoką „mėgėjiškas kinas“ tilpdavo labai daug, juk sovietmečiu daugelyje sričių profesionalai vadinosi mėgėjais. Pavyzdžiui, legendiniai „Žalgirio“ krepšininkai buvo oficialiai laikomi neprofesionalaus sporto atstovais – žaidžiančiais laisvalaikiu. Oficialiai buvo laikoma, kad krepšininkai dirba gamyklose ar mokosi žemės ūkio akademijoje. Arba muzikos grupė „Vairas“, koncertavusi visoje Tarybų sąjungoje, Virgis Stakėnas – jie oficialiai buvo„Vairo“ dviračių gamyklos darbuotojai. Tas pats ir su kinu. Įvairios mažos kino studijos buvo oficialiai vadinamos „visuomeninėmis“ arba „mėgėjiškomis“, tačiau jos kūrė pilnaverčius trumpametražius filmus, kurie šiais laikais būtų laikomi normaliu kinu. Dabar Lietuvoje veikia daugybė studijų, prodiuserinių įmonių, kurios orientuojasi į trupmetražių filmų, reklaminių-reprezentacinių filmų gamybą, tačiau niekam į galvą neateitų pavadinti jų veiklą „mėgėjiška“.

Sovietmečiu tokių studijų Lietuvoje buvo daug, juos buvo steigiamos dažniausiai prie gamyklų, mokymo įstaigų, kurios finansuodavo techninę bazę ir gamybos procesą. „Mėgėjiškame“ kine galima buvo pamatyti tai, ko neįsileisdavo oficialusis kinas. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti vilniečio Artūro Baryso filmus.  Be to, ir visa lietuvių animacija iki 1983 metų oficialiai buvo laikoma mėgėjiško kino dalimi. Taigi žiūrint miesto archyvą galima rasti mokslo populiarinimo, meninės dokumentikos, vaidybinių ir animacinių darbų. Paprastesniuose filmuose matome, kaip keitėsi miestas įvairiais laikotarpiais, kaip atrodė žmonės, kokias šventės šventė, kaip dirbo. Tai labai vertinga medžiaga praeities tyrinėtojams.

 

– Ar daug medžiagos sukaupėte? Kur ją saugote? 

Šiuo metu turime virš 70 valandų suskaitmeninto kino. Turint galvoje, kad vidutinė filmo trukmė 10 min., manau, kad tai nemažas kino dokumentų skaičius. Dar laukia visas kalnas Betacam kasečių, kažkada reikės imtis ir VHS, nes video formatas atsirado prieš 25 metus, o tai jau irgi tampa istorija. Pas save stengiamės laikyti tik skaitmenines kino filmų kopijas, dažniausiai originalai lieka pas autorių ar įstaigą, kuri yra kino juostos savininkė.

– Užsiminėte apie sovietmečiu kūrusius Šiaulių kino kūrėjus mėgėjus ir profesionalus. Kiek radau informacijos, kūrėjo profesionalumas tais laikais buvo nustatomas ir pagal tai, ant kokios juostos jis filmavo.

Iš tiesų skamba truputi juokingai ir absurdiškai, tačiau buvo kaip buvo. Kino juostos formatai – 8mm ir 16mm buvo mėgėjiški formatai, o kino teatre filmai buvo rodomi 35mm formatu. 16 mm dar naudojo televizija, kai kurie auksarankiai pasitelkę adapterius 16mm filmus parodydavo didžiajame ekrane. Profesionalias 35mm kameras to meto Lietuvoje turėjo labai nedaug visuomeninių studijų. Taigi 16 mm formatu sukurtą filmą galima buvo parodyti per TV, tačiau į didįjį ekraną niekaip nepateksi. Be to, profesionaliajame kine buvo griežta cenzūra, redaktūra, meno taryba, ideologiniai aspektai ir t.t. Mėgėjiškas kinas tuo metu buvo daug laisvesnis. Visi techniniai apribojimai išnyko atsiradus skaitmeniniams projektoriams ir kitai skaitmeninei technikai.

1978 metų zoninė_filmų apžiūra. A.Ostasenkovo nuotr.

1978 metų zoninė filmų peržiūra. A.Ostasenkovo nuotr.

– Kas yra kino mėgėjas ir kino profesionalas Jūsų apibrėžimu? Kuo save laikote?

Nesu sukūręs jokio apibrėžimo, filmas būna arba geras, arba prastas, reikia žiūrėti į jo visumą. O save laikau kultūrinės veiklos vadybininku. Nieko, ką galima būtų pavadinti kinu, per paskutinius 8 metus nesukūriau. Visi dokumentiniai darbai  – labiau televizinis formatas.

– Žinau, kad  mėgote animaciją…

Animacijoje galima sukurti pakankamai neblogų darbų su minimaliomis priemonėmis. Tuo metu man tai buvo priimtiniausia.

– Kokie jūsų kurti filmukai pačiam mieliausi?

Gal „Laiškas“, vienas labiau pavykusių:

– Kino meno klubo susitikimuose rodote įvairius filmus. Kas juos atrenka?

Didelę dalį peržiūrų sudaro retrospektyvinės programos, skirtos kino muziejaus lankytojams. Neretai vyksta šiauliečių autorių premjeros. Kartais leidžiame kitas organizacijas surengti kino klube savo filmų peržiūras. Jau 5 metus gyvuoja „Gero kino klubas“ – tai neformalus sambūris, kuriam vadovauja Jonas Mikalauskas. Jie reguliariai renkasi, žiūri filmus, diskutuoja. Jonas labai kruopščiai atrenka filmus, stengiasi pateisinti „gero kino“ vardą. Šiaulių kino meno klubo susitikimuose vyrauja demokratiška atmosfera – kas ką nori, tas tą rodo. Tačiau jei darome viešą peržiūrą kur nors mieste, stengiamės, kad filmas būtų kuo priimtinesnis susirinkusiai auditorijai.

– Apie Šiaulių kino muziejų jau užsiminėte interviu pradžioje – su kolega Ramūnu Snarskiu jį pertvarkėte, atnaujinote, ir nuo 2012 metų jis vėl laukia lankytojų.  Papasakokite plačiau.

Kino muziejus atspindi miesto kino istoriją, stengiamės nuolat tobulinti ekspoziciją. Apie kino muziejų galite pasižiūrėti trumpą siužetą, kuriame jo įkūrėjas Algirdas Kulikauskas viską papasakos:

 – Iš kur gaunate eksponatų?

Didžioji dalis susikaupė per Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus gyvavimo metus. Skyrius įkurtas 1968 m., taigi 46 metai – nemažas laiko tarpas.

– Iš ko išgyvena kino muziejus? Juk kainuoja nuoma, komunalinės, kažkas turi nuolat muziejų prižiūrėti.

Patalpas neatlygintinai skyrė Šiaulių miesto savivaldybė, ekspozicinę įrangą padovanojo įvairios organizacijos, už elektrą ir vandenį susimokame patys. Muziejaus lankymas nemokamas, tačiau ekskursijai reikia registruotis iš anksto, neturime žmogaus, kuris ten pastoviai būtų.

Muziejaus eksponatai. Asmeninio V. Gundajevo archyvo nuotrauka.

Muziejaus eksponatai. Asmeninio V. Gundajevo archyvo nuotrauka.

Muziejaus eksponatai. Asmeninio V. Gundajevo archyvo nuotrauka.

– Jūs pats kartu su kino klubu Šiauliuose ir jo apylinkėse organizuojate/organizavote ne vieną kino festivalį. Apie „Kiną Šaukėnuose“ man jau pasakojote, tad gal trumpai apie kitus – „Filmuoja Šiauliai“ ir pradedantiesiems kino kūrėjams skirtą festivalį „Debiutas“?

„Filmuoja Šiauliai“ – tai šiaulietiškų filmų festivalis. Jo tikslas apžvelgti viską, ką filmuoja šiauliečiai. Tradicija sena – panašios peržiūros Šiauliuose vyksta nuo 1962 metų. Anksčiau visa tai vadinosi „Zoninė filmų apžiūrą“, kadangi Lietuvos kino mėgėjų draugija buvo suskirstyta į zonas, Šiaulių skyrius administravo „Šiaulių zoną“, kurią sudarė didžioji dalis Žemaitijos. Tuo metu į Šiaulius suvažiuodavo kino mėgėjai iš viso regiono, atvykdavo specialistai iš Vilniaus. Per šį renginį buvo atrenkami geriausi filmai į Respublikinį mėgėjiškų filmų festivalį Vilniuje. Vėliau geriausi darbai keliaudavo į Baltijos šalių festivalį, dar vėliau į visasąjunginį, o galiausiai į pasaulinį mėgėjiškų filmų festivalį UNICA.

1978 metų zoninė_filmų apžiūra. A.Ostasenkovo nuotr.

1978 metų zoninė filmų peržiūra. A.Ostasenkovo nuotr.

„Debiutas“ rengiamas nuo 1974 m. – jame dalyvauja pradedantieji autoriai. Šiuo metu festivalį bandome paversti internetiniu. Jei kas susidomės – galite sudalyvauti Festivalisdebiutas.lt.

– Interneto puslapiai Siauliukinas.lt ir Kinomegejai.lt – irgi jūsų iniciatyva?

Tenka pripažinti, kad mano – šiuo metu šios svetainės labai apleistos, trūksta laiko. Tačiau dalis informacijos jose nėra labai pasenusi, galima rasti ir naudingų dalykų.

– Kino gyvenimas Šiauliuose. Ko trūksta?

Galėtų Šiauliuose būti toks savivaldybės išlaikomas kino teatras kaip „Skalvija“ Vilniuje arba „Garsas“ Panevėžyje.

– Ir paskutinis – standartinis klausimas. Jūsų ir kino klubo ateities planai?

Ypatingu planų nėra – norėtųsi tęsti pradėtus darbus.

ne mazoji kino lietuva baneriukas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *