„Kino pavasaris’15”: Tylus Marcino Dudziako „Šaukimas“

„Kino pavasario 2015“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji veidai“ kviečia žiūrovus susipažinti ir atrasti naujus, dar tik pradedančius karjerą Senojo žemyno režisierius ir jų filmus. Vienas jų – lenkų režisierius Marcinas Dudziakas – festivalyje pristatė savo debiutinį 2014-ųjų metų filmą „Šaukimas“ (lenk. WOŁANIE).

Pačio šaukimo filme nedaug, tiksliau, jis paslėptas po ganėtinai ramia, meditacine režisūra. „Šaukimas“ paremtas literatūrine short story, tačiau režisierius, kurdamas filmą, pažvelgė į kūrinį kitu kampu – atsisakydamas dialogų gausos, iškėlė vaizdų ir paslėptų minčių svarbą, leisdamas žiūrovui „pajusti“ ir savaip interpretuoti siužetą bei veikėjų elgesį.

Veiksmo vieta – Lenkija. Tėvas (akt. Sebastianas Pawlakas) ir sūnus (akt. Witekas Kotrysas) leidžiasi kelionėn kalnų upe į atokų gamtos kampelį. Išties – įspūdingi gamtos peizažai filme sukuria įstabią ir ganėtinai mistinę aurą. Visgi tėvo ir sūnaus atostogos neatrodo kupinos džiugesio, iš pirmųjų epizodų panašu, jog gamtos grožis – vienintelis teigiamas išvykos bruožas. Tačiau filmo eigoje galima suprasti, jog už pasyvaus siužeto slypi daug svarbesni dalykai.

Vaiko ir tėvo santykis – visais amžiais aktuali, jautri ir įvairiais rakursais vaizduojama, tačiau nepabostanti tema. „Šaukime“ tėvas ir vaikas, iš pirmo žvilgsnio, tarsi svetimi. Stereotipinio atostogų vaizdavimo, kuomet visi šypsosi ir juokiasi, lyg problemų gyvenime nebūtų, šiame filme nėra. Vaikas atrodo vienišas: naktį, negalintis užmigti, klausia tėvo, ar jiems čia saugu. Tėvas vaiką nuramina pasakydamas, jog jie čia tik dviese, tačiau panašu, jog vaiko tėvo žodžiai neguodžia. Išvykos metu vaikas, rodos, stengiasi paneigti tėvo žodžius: ieško tariamų būtybių supuvusio medžio drevėje ir oloje, pasislepia nuo tėvo stebėdamas, kaip jis jo ieško – šiame epizode išryškėja vaiko savotiškas maištas, lyg signalas, jog jie nėra saugūs ir nežinia, kas gali jiems nutikti. Visgi minėtieji vaiko poelgiai tarsi iššaukia nelaimę – šeimą apiplėšia vagys.

Apiplėšimo epizodas idealiai susilieja su lėtu ir ramiu siužeto tempu: trys, iš pirmo žvilgsnio pavojingai atrodantys vyrai, visiškai neagresyviai atima iš tėvo pinigus juos „pasiskolindami“. Tėvas atrodo bejėgis, nesipriešinantis. Režisierius Marcinas Dudziakas epizodą apibūdino kaip pirmąjį vaiko susidūrimą su silpnu ir negalinčiu apginti bei apsiginti tėvu. Garsių dialogų ar veiksmą sustiprinančių efektų visiškai netrūksta – tyli emocija pasako daugiau.

Paskutiniame iš nedaugelio dialogų vaikas klausia tėvo, kodėl šis garsiai nesimeldžia, mat mama sakė, jog tik tokia malda turi reikšmę. Tėvas atsako, jog melstis galima ir tyliai, tiesiog judinant lūpas ir paprašo vaiko padainuoti. Vaikui atsisakius, tėvas pradeda dainuoti ir žiūrovas gali pastebėti, kaip iš lėto, tyliai juda vaiko lūpos.

Iš pradžių keliantis įvairialypius jausmus, filmas parodo gražią tėvo ir vaiko bendrystę, santykį. Be stiprinančių vaizdą efektų, be veiksmų ar dialogų gausos, režisierius Marcinas Dudziakas žengia į režisūrinį pasaulį su estetiškai subtiliu ir jausmingu filmu. Puikus atokvėpis nuo nesibaigiančios dinamikos ir tarsi rėkiančių vaizdinių.

Domantė Juknonytė

Domantė Juknonytė

Filmai turi neįtikėtiną galią - keičia mąstymą, diegia vertybes, sukelia emocijas. Šis suvokimas ir meilė kinui mane aplankė seniai, todėl Kinomaistas man - puiki vieta tuo dalintis.
Domantė Juknonytė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *