Tinto Brassas – į pensiją nesiruošiantis išeiti erotinių filmų kūrėjas

tinto brassas

Puikiai pamenu, kuomet dar eidama į mokyklą ir turėdama tik televizorių (kompiuterių tais laikais turėjo vos vienas kitas moksleivis), per televiziją pamačiau pirmą Tinto Brasso filmą „Išdykėlė“ („Monella“, 1998). Žiūrėjimą sutrukdė netikėtai grįžusi mama, tačiau režisieriaus pavardė man įstrigo ilgam. Šiuo asmeniškumu pradedame straipsnį apie Tinto Brassą todėl, jog jaunesni skaitytojai suvoktų, kokį efektą prieš 10-20 metų sukėlė erotikos kupini italų režisieriaus filmai.

Galbūt dabar, kuomet erotika ir pornografija tapo prieinama taip paprastai, T. Brassas nebelaikomas kontraversišku, tačiau jo kūryba savo metu padarė tikrą perversmą kino pasaulyje. Ir nors daugumą T.Brasso darbų kino kritikai vertina blogai, režisierius nepailsdamas kuria filmus jau bene 50 metų. Jam nepatinka teiginiai, jog jis kuria vos ne pornografiją, o savo filmus vadina erotiniais. Kaip teigia T.Brassas, pornografija suteikia erekciją, o erotika – emociją. Lyginimai su pornografija režisieriui ypač pasipylė po filmo „Kaligula“, tačiau, kaip papasakosime visai netrukus, šis filmas tapo didžiausiu T.Brasso galvos skausmu, kurį jis mielai pašalintų iš savo bibliografijos.

Nuo advokato iki užpakalių karaliaus

tumblr_m2zbpnrn761qznq61o1_12801933 metais Venecijoje gimęs Giovanni Brassas, visiems žinomas kaip Tinto Brassas, laikomas Europos erotinių filmų karaliumi ir dažnai lyginimas su kultiniu amerikiečių režisieriumi Russu Meyeriu, nors pastarasis yra apsėstas krūtų, o T. Brassas – užpakalių manijos.

„Veido amžius ir trūkumai gali būti paslėpti po makiažo sluoksniu, burna gali meluoti. Tačiau užpakalis yra atviriausias iš visų“, – teigė T.Brassas.

Su T.Brassu dirbęs Pascalis Françaix Jacquesas viename interviu pasakojo, jog režisierius yra nepaprasto charakterio žmogus, labai inteligentiškas, ir, kaip galima tikėtis, visiškai apsėstas sekso. „Pamenu, mums vakarieniaujant Tinto pasakojo, jog siųsdamas scenarijų prodiuseriams jis visuomet prideda daug nuogų merginų nuotraukų, kad pastarieji perskaitytų bent 2-3 puslapius teksto. Nes prodiuseriai gauna tiesk daug scenarijų, tad merginos – puikus būdas atkreipti jų dėmesį.“

T.Brassas išties yra advokatas, tačiau šia praktika niekada neužsiiminėjo ir apimtas filmų manijos persikraustė į Paryžių. Ten dirbo viename didžiausių filmų archyvų pasaulyje – „Cinémathèque Française“. Grįžęs į Italiją T.Brassas dirbo režisieriaus Roberto Rossellini asistentu kuriant jo televizinį dokumentinį filmą apie Indiją „India Seen by Rossellini“ (visas filmo dalis rasite čia).

1963-aisis T.Brassas sukūrė savo pirmąją dramą „Kas dirba, tas prarastas“ („In Capo al Mondo“). Vėliau režisierius savo jėgas išbandė visose filmų žanruose – nuo spagečių vesternų „Yankee“ 1966-aisiais iki avangardinių filmų ir komedijų – „La Vacanza“ ir „L’urlo“ (pastarasis filmas dalyvavo 20-ajame Berlyno kino festivalyje). 1969 metais T.Brassas pagaliau atrado savo tikrąjį arkliuką – erotinių filmų kūrimą. Ši era prasidėjo kartu su „Nerosubianco“, „Action“, „Dropout“ ir kt. režisieriaus filmais. Kaip teigė T.Brassas, erotinio kino rinkos duris atvėrė beveik pornografinio filmo „Deep Throat“ sėkmė populiarioje masėje. Po jo atsiradimo jau buvo įmanoma tokiems filmams gauti finansavimą, nes kitu atveju, daug kaštų kainavęs „Salon Kitty“ niekuomet nebūtų pasiekęs kino ekranų.

Pirmosios pasaulinės šlovės T.Brassas susilaukė 1975-aisias, sukūręs filmą „Salon Kitty“. Tai šokiruojančiai stilinga Trečiajame Reiche egzistavusio Kitės bordelio istorija, sukurta remiantis tikrais faktais. Šiame prabangiame bordelyje lankosi dauguma aukštas pareigas užimančių nacių, o jo vadovė – Madame Kitty (aktorė Ingrid Thulin) yra išties charizmatiška moteris. Nors dauguma žiūrovų šį filmą atmetė dėl sekso scenų ir nuogybių bei smurto, šie aspektai neturėtų neužgožia puikios meninės filmo pusės – kostiumų, šukuosenų, muzikos, kabaretinių numerių, aplinkos ir labai gražių kadrų. Jau šiame filme pasirodė T.Brasso pomėgis stambiems kadrams ir norui suteikti žiūrovui įspūdį, jog jis pats stebi erotiškus kadrus, šiam efektui režisierius daug kur naudojo veidrodį arba jo atspindžius.

Šlovingoji Kaligula

1979 metais pasirodžiusi „Kaligula“ („Caligula“) laikoma T.Brasso vizitine kortele. Filme pasakojama istorija apie Romos imperatoriaus Gajaus Julijaus Cezario Germaniko, labiau žinomo kaip Kaligula, gyvenimą. Kaligula pasižymėjo kaip žiaurus, sadistiškas, nuolat lėbaujantis valdovas, be gailesčio žudantis pavaldinius. „Kaligula“ buvo pirmas filmas, kuriame kinas buvo jungiamas su pornografinėmis scenomis. Filmas netrukus įgavo kultinio filmo statusą, tapo vienu žiūrimiausiu italų filmu JAV ir iki šiol draudžiamas rodyti kai kuriose šalyse, o daugumoje šalių buvo smarkiai apkarpytas.

Kad ir koks kultinis šis filmas, T. Brassas „Kaligulos“ nemėgsta minėti. Kodėl? Pirmiausia, filmo kūrimas nuo pat pradžių buvo komplikuotas: filmo scenarijų Gore‘as Vidalas parašė remdamasis Roberto Rossellini „Kaligulos“, skirtos televizijos mini serijomis, scenarijumi. Roberto sūnėnas Franco Rossellini buvo pasirinktas kaip filmo prodiuseris, tačiau vyrai pradžioje nerado finansavimo. Tuomet buvo kreiptasi į žiniasklaidos magnatą ir „Penthouse“ įkūrėją Bobą Guccione, kuris sutiko finansuoti projektą su 2 sąlygomis: filmas turi būti transformuotas į ištaigingą, prabangų epą, panašų į to meto Holivudo istorinius filmus. Antra sąlyga – filme turi būti pridėta papildomų nuogybių ir sekso scenų, taip reklamuojant B.Guccione žurnalą.

Su Federico Fellini dirbęs meno direktorius Danilo Donati buvo pasamdytas skurti prabangius vaizdus ir kostiumus, surinkti tokie aktoriai kaip kad Malcolmas McDowellas, Helen Mirren, Peteris O’Toole‘as, Johnas Gielgudas ir Teresa Ann Savoy. Po to, kai B.Guccione nepavyko prikalbėti „Kaligulos“ režisuoti Johno Hustono ir Linos Wertmuller, netikėtai buvo atrastas jaunas italų direktorius Tinto Brassas. Prodiuserius sužavėjo jo filmas „Salon Kitty“, kuriame, kaip jie ir siekė, erotika maišosi su istorine drama.

Tuomet prasideda bėdos. „Kaligulos“ scenarijaus kūrėjas G. Vidalas, viename interviu „Time“ žurnalui, pavadino režisierius „parazitais, gyvenančiais iš rašytojų, kurie nuolat turi sekti scenaristų nurodymais“. Po tokių pasisakymų, T.Brassas išmetė Vidalą iš studijos. Dėl atvirų erotinių scenų nuo filmo pasišalino pagrindinė aktorė Maria Schneider, o nepatyrusių prodiuserių F.Rossellini ir B.Guccione sukurtas filmavimų grafikas buvo visiškai neįgyvendinamas. Prisidėjo ir tai, kad T.Brassas buvo labai nepatenkintas Vidalo scenarijumi, jį stengėsi kaip įmanoma pakeisti. Kuomet „Kaligula“ buvo baigta, G.Vidalas netgi nušalino save nuo projekto, o T.Brassas pridūrė: „Jei kada nors supyksiu ant jo, tikrai išpublikuosiu originalų scenarijų“.

Caligula 2

Pasibaigus filmavimams B.Guccione perėmė visą postprodukcijos kontrolę ir atleido T.Brassą dėl, pasak jo, per didelių filmo kaštų ir dėl senų bei raukšlėtų moterų sekso scenose, kuriose turėjo pasirodyti jo „Penthouse“ katytės. B.Guccione pasamdė Giancarlo Lui, kuriam buvo liepta perdaryti kai kurias filmo dalis, ir perfilmuoti sekso scenas.

Galų gale ne tik G.Vidalis, tačiau ir T.Brassas pareiškė atsiriboję nuo filmo kūrimo ir kartu su teisininkais paskelbė ieškinį prieš B.Guccione. Ieškinį taip pat padavė aktorė Anneka Di Lorenzo, pasak kurios, atviros sekso scenos buvo paliktos filme be jos leidimo ir sugadino visą aktorės karjerą. Tad nuo 1976-ųjų, kuomet „Kaligula“ buvo pradėta filmuoti, filmas pasirodė tik po 3 metų.

Tolimesni T.Brasso darbai

Po „Kaligulos“ T. Brassas sukūrė krūvą erotinių filmų, kurie žaismingai pasakojo apie erotiškus žmonių gyvenimus su labai erotiškomis moterimis. Ir, žinoma, dideliais jų užpakaliais. Dauguma jo 9-10 deš. sukurtų filmų buvo žymių erotinių knygų adaptacijos. Taip kas keletą metų pasirodė filmai „Raktas“ („La Chiave“, 1983), „Miranda“ („Miranda“, 1985), „Vyras, kuris stebi“ („Uomo che guarda“, 1994), „Visos moterys taip daro“ („Così fan tutte“, 1992), „Išdykėlė“ („Monella“, 1998), „Nuodėmė“ („Trasgredire“, 2000), „Fallo! – Do It!“ (2003), „Mano meilė“ („Monamour“, 2005), „45-ųjų aistros“ („Senso’45“, 2002). Kiek teko rasti informacijos, greitu metu turėtų pasirodyti naujas T.Brasso filmas „Kas nužudė Kaligulą“ („Who killled Caligula“).

monella-1998

„Man kinas yra svajonės, kurios tampa realybe. Tai, ko negaliu daryti gyvenime, išpildau filmuose. Mano filmų scenos sujungtos ne loginiais ryšiais, o analogijomis. Tokiu būdu jie panašesni į poeziją ar sapną“.

Tad galite nemėgsti T.Brasso filmų, tačiau pripažinkite, garbaus amžiaus režisieriaus filmai buvo ne vieno mūsų videotekoje, o jo nepailstamas užpakalių troškimas laikas nuo laiko sukuria linksmų, liūdnų, erotiškų, geidulingų filmų, leidžiančių pro rakto skylutę žvilgtelėti į T.Brasso pasaulį.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *