Tekstas tiems, kurie užmigo žiūdėdami Terrenco Malicko filmą „Knight of cups“ 

„Manai, kad pasiekus tam tikrą amžių, viskas pradės įgyti prasmę. Tačiau tai ir yra prakeikimas, nes pasenus visi tavo gyvenimo gabalai tiesiog išsitaško“. (Citata iš filmo „Knight of cups“)

 Naujausias Terrenco Malicko darbas „Knight of cups“ – nelengvas riešutėlis net ir režisieriaus gerbėjams. Visiškai atitolęs nuo įprastinio naratyvinio kino, Malikas kalba filosofiniais simboliais, nepateikdamas jokių išvadų ar filmo suvokimo užuominų. Jei kino teatrą paliksite nepasibaigus „Knight of cups“ seansui, puikiai jus suprantu. Ir net jei per seansą užmigsite, nieko tokio. Tačiau dar labiau suprantu tuos, kurie šio Malicko taro kortų žaidimo sugrįš pažiūrėti ne vieną kartą. Aš į filmą ėjau dukart. Pirmadienį ir trečiadienį. Kaskart „Knight of cups“ pamačiau, pajutau skirtingais aspektais.

 Pirmadienio biografija

„Knight of cups“ yra visiškai autobiografinis Malicko filmas. Neoficialios trilogijos, kuri prasidėjo su „The Tree of Life“ (2011) ir „To the Wonder“, paskutinė dalis. Tik pažiūrėjus abu minėtus filmus ir žinant režisieriaus biografiją, galima lengviau sudėlioti „Knight of cups“ mozaiką, kuri neturi vieno teisingo paveikslo, tad įmanomi bet kokie galutiniai variantai.

Pradėsiu nuo to, kad Malickas per visą savo režisieriaus karjerą nuo 1975 metų beveik nėra davęs interviu, labai retai dalyvauja savo filmų premjerose ar kino festivaliuose. Sunkiai suvokiama, tačiau Malickas taip saugo savo privatumą, kad net savo iš Prancūzijos atsigabentai žmonai neleisdavo įžengti į darbo kabinetą (šias šaltumo emocijas puikiai atspindi filmas „To the Wonder“). Ji negalėdavo pasiskolinti Malicko knygos, vyras greičiau nupirkdavo jai atskirą kopiją, režisieriaus prodiuseriams buvo uždrausta saugoti jo ranka rašytus scenarijus. Šis uždarumas iš dalies siejamas su Malicko vaikystės trauma, kuomet nusižudė jo mylimas brolis, o nesutarimai su tėvu varė režisierių iš proto (puiki aliuzija į jo filmą „The Tree of Life“). Turbūt norėdamas suvaldyti savo beprotišką minčių pasaulį, jis pasirinko filosofijos studijas. Filmai, ir būtent trys paskutiniai, yra turbūt geriausi režisieriaus interviu apie savo gyvenimą, išmintį ir patirtį. Filmai tapo Malicko išpažinties forma, terapija ir savo praeities retrospekcija.

Jei „The Tree of Life“ Malicko išpažinties pradžia visus sužavėjo savo simboline kalba,  praeities ir dabarties metaforomis, alegorijomis bei nuostabiais nufilmuotais vaizdais, tai „To the Wonder“ šis kino kalbos simboliškumas žengė dar toliau, pasiekdamas apogėjų filme  „Knight of cups“. Ir aš suprantu kodėl. Būdamas 71 metų, Malickas nenori jaustis skolingas pasauliui lengvai suvokiamą naratyvą. Režisieriui nerūpi šlovė, pinigai. Jis tenori galutinai išpažinti savo gyvenimą, kuris, kaip ir minėta citata rašinio pradžioje, su amžiumi neįgauna daugiau prasmės, o išsitaško aplink skirtingomis akimirkomis.

Trečiadienio forma

Kaip jau minėjau, kurdamas „Knight of cups“ Malickas visiškai išgrynino savo kino kalbą, naratyvui palikdamas nereikšmingą poziciją. Holivude gyvenantis sėkmingas scenaristas Rickas (aktorius Christianas Bale‘as) bando suvokti tuštumą, esančią aplink jį. Apmąstydamas savo buvusias meiles, karjerą jis tuo pačiu bando pagauti savo santykį su despotiškuoju tėvu, karštakošiu broliu ir kito brolio netektimi. Gyvendamas savo sukurtų laimės iliuzijų pasaulyje bei tuštybės Holivude, Rickas ieškos atsakymo savo buvusių meilių istorijose (kurias įkūnija talentingos aktorės Cate Blanchett, Natalie Portman, Freida Pinto etc).

Filmo pavadinimas „Knight of cups“ yra tiesioginė nuoroda į taro kortą „Taurių riteris“. Ši korta dažniausiai reiškia naują romaną, permainas. Apverstas taurių riteris reiškia melą, nenuoširdumą, iliuzijų pasaulį. Būtent toks ir yra Rickas – nuolat trokštantis permainų, tačiau tuo pačiu gyvenantis savo iliuzijų pasaulyje. Filmas išskaidytas į skirtingas dalis, kurios pavadintos taro kortų vardais, kaip aliuzija į kiekvienos dalies galimą prasmę.

Kurdamas „Knight of cups“  Malickas visiškai išgrynino ir pačio kino kūrimo proceso formą. Atsisakydamas konkretaus scenarijaus, režisierius pagrindiniam aktoriui Bale‘ui nedavė beveik jokio dialogo (nors pastarasis kalbėjo daug daugiau nei Beno Afflecko herojus filme „To the Wonder“). Kaip teigia Bale‘as, kartais jis slapta norėdavo žvilgtelti į kitų aktorius scenarijus, kad žinotų, kas jo laukia filmavimo aikštelėje. Aktoriams buvo duota visiška improvizacijos laisvė, kaip pasakoja aktorius Antonio Banderas, jam buvo buvo įteiktas tik mažai prasmės turintis monologas, kurį Malickas netikėtai pertraukdavo į filmavimo sceną atsiųsdamas gražias moteris ar netikėtus veiksmus. Režisieriui buvo svarbu ne dialogai, bet psichinis kontaktas, gestai, žvilgsniai. Ir nenuostabu kodėl, žinant Malicko uždarą, mažakalbę asmenybę, net ir savo filmuose apie jo gyvenimą kalba arba kiti, arba naratyvinis balsas.

Daugelis kritikuoja „Knight of cups“ dėl nevientisumo, meninių vaizdų nesuderinamumo su herojų charakterių vystymusi. Nuostabiai operatoriaus Emmanuel Lubezki įamžintuose vaizdų montažuose meilės istorijos derinamos su baseine nardančio šuns vaizdais, ekscentriškai gražiomis moterimis, teatriniais kostiumais, pasąmonės srautu… Visko tiek daug, kad „Knight of cups“  gali pasirodyti labiau muzikinis video klipas nei vientisas filmas.

Ištrindamas ribą tarp sapno ir realybės Malickas spjauna į žiūrovą ir kuria savą pasaulio versiją, taip atskleisdamas giliausias ne tik savo, bet ir žmonijos pasąmonės gelmes. Ir pasakyk man, argi gali būti ta pasąmonė atkurta logine seka? Niekada.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *