Šventasis Greitkelis / Sacro Gra, 2013

Po italų dokumentinio kino kūrėjo Gianfranco Rosi rezidenciją šmirinėja dar jaunas, šiemet iš Venecijos kino festivalio užantyje parsineštas „Auksinis liūtas“. Šio fakto kaltininkas – naujausias kūrėjo darbas „Šventasis Greitkelis“ („Sacro Gra“), kuriuo G. Rosi atiduoda duoklę savo kraštui ir jo žmonėms. Derėtų priminti, kad tai – pirmas kartas, kai pagrindinį šio prestižinio festivalio prizą pelno dokumentinis filmas. Šis faktas tik įrodo vis augantį dokumentinio žanro potencialą.

Pasitrankęs po platųjį pasaulį, įamžinęs Varanasio (Indija) valtininkų, Amerikos dykumų platybėse dvasinės užuovėjos ieškančių atsiskyrėlių ir Meksikos narkotikų kartelių smogikų realybę, italų režisierius G. Rosi nusprendė sumažinti apsukas ir pasinerti į savo gimtosios šalies mikrokosmosą. Ištisus du metus jis rinko medžiagą filmui apie gigantišką Romos žiedinį kelią „Grande Raccordo Anulare“, kaip pats sako, bandydamas atrasti šalia šios vietos tūnančius nematomus pasaulius bei siekdamas nubrėžti šios vietos ateities gaires.

Kertinis „Šventasis Greitkelis“  akmuo – ryškūs ir kartu migloti, kartais net vaiduokliški personažai: šalia esančio viešbučio kambaryje su studente dukra įsikūręs kilmingas vyras iš Pjemonto regiono; palmes alinančių parazitų skleidžiamus garsus garsajuostėje bandantis įamžinti botanikas; savo pilyje gimnastika ir cigarų rūkymu užsiiminėjantis šiuolaikinis princas ir  kelio aukomis besirūpinantis greitosios pagalbos felčeris – tik keli iš šioje orbitoje besisukančių planetų.

Galima sakyti, kad tolėliau nuo visų istorinių turistinių objektų pasislinkęs kino kūrėjas siūlo progą išgirsti besiplečiančios sostinės paribiuose gyvenančiųjų istorijas.

Pasaulinė premjera: 2013 m. rugsėjo 19 d.

Premjera Lietuvoje: – 2014 metų  Vilniaus tarptautinio kino festivalio  „Kino pavasaris“  metu

Filmo žanras: dokumentika

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *