„Šuns širdis“ – nuo hipofizės iki metaforos

šuns širdis

„Kinomaistas“ publikuoja ne tik naujausių ar keleto metų senumo filmų recenzijas, tačiau taip pat iš naujo apžvelgia ir kino klasika tapusius filmus. Prie šios rubrikos yra kviečiami prisidėti visi norintys. Mūsų nuolatinis recenzentas Markas apžvalgai šį kartą pasirinko Vladimiro Bortko filmą  „Šuns širdis“.

Mokslinė pažanga ir begalinis noras žaisti dievą, o to produktas – pusiau mechanizuotas siaubūnas, savastimi vangiai primenantis žmogų numirėlis, vien egzistavimu terorizuojantis žmonių visuomenę. Jeigu atpažįstate, tai – Merės Šeli „Frankenšteinas“,

Šuns širdis

Filmo plakatas.

režisieriaus J. Serlo Doulio pirmąkart ekranizuotas 1910-aisiais. Tragiška žmogaus  involiucija į ėdantį ir dergiantį gyvulį, o galop ir absoliutus bendruomenės atstumimas. Girdėta? Tai – Franco Kafkos „Metamorfozė“. Bandyta ekranizuoti, o populiarus šios istorijos atitikmuo – rašytojo Džordžo Langelano trumpa istorija „The Fly“, pirmąkart 1958-aisiais ekranizuota režisieriaus Kurto Neumano. Ir kažkur tarp šių dviejų kultinių istorijų įsiterpusi trečioji, mažiau žinoma, bet ne ką prastesnė. Michailo Afanasijevičiaus Bulgakovo apsakymas „Šuns širdis“, pagal kurį  režisieriaus Vladimiro Bortko kurtas filmas ir išleistas 1988 m., yra ne tik drama su siaubo elementais, bet ir mokslinės fantastikos pasakojimas. Žmogiškos būties metafora ir arši sovietinės liaudies kritika – tai yra „Šuns širdis“. Klausimas – ar ji tebeplaka?

Iškilios reputacijos chirurgas Filipas Filipovičius Preobroženskis (vaid. Jevgenijus Evstignejevas) atsiveda namo nusususį gatvės šunį Šariką. Netrukus įvyksta didžiulis mokslinis laimėjimas – profesorius Preobroženskis ir jo kolega Ivanas Arnoldovičius Bormentalis (vaid. Borisas Plotnikovas) atlieka sėkmingą žmogaus hipofizės persodinimo į šuns kūną operaciją. Šarikas ima mutuoti į humanoidinį pavidalą, kol galiausiai virsta žmogumi. Išmokęs pagrindinių kalbos ir elgesio įgūdžių, Šarikas, dabar jau įgyjęs pasą ir tapęs Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu (vaid. Vladimiras Tolokonikovas), imasi reikšti pretenzijas profesoriui. Profesoriaus Preobroženskio bute, kuriame įvyksta didžioji dalis siužeto, įsivyrauja tam tikra „klasių kova“. Filmo dramaturgija stebina tuo, jog joje nėra aiškių protagonistiškų ar antagonistiškų personažų, gėrį ir blogį pakeičia luomų archetipai (buržuazija ir proletariatas), tačiau abi pusės dvilypės. Tai, kas įvyksta tarp Preobroženskio ir Šarikovo – subtili kritika ne tik komunisto, bet ir, bendrąja prasme, žmogaus atžvilgiu.

šuns širids

Kadras iš filmo.

šuns širdis

Kadras iš filmo.

Pirmieji filmo vaizdai iškart nukelia į nūrią sovietinę kasdienybę. Rusiją matome turbūt tokią, kokia ji ir buvo. Įdomu, ar tokią ją įsivaizdavo ir anapus „geležinės uždangos“ buvęs pasaulis: apsnigtos gatvės, prie parduotuvės stovinti didžiulė žmonių eilė, alkoholikai klipatos, padedantys vienas kitam irtis sniego purvynais, tuščia gatve žygiuojantys „raudonieji“, apskritai dykyne virtęs miestas. Nuostabią simfoninę muziką nutildo pūga, o tada pasigirsta balsas. Vyriškas, sodrus, romus tonas sako: „Pažiūrėkite į mane. Aš mirštu.“ Su žiūrovu šnekasi šuo. Psichologizuoti šuns portetą padeda ir novatoriškas (tam laikui) filmavimo būdas – POV (point-of-view) kadrai. Esu girdėjęs vieną patyrusį operatorių sakant: „Anksčiau kamerose filmuodavo ant sidabro – vaizdas būdavo nuostabus. Net geriausia skaitmeninė kamera neišgauna tokio vaizdo, kuris išeidavo sidabrinių plokštelių dėka.“ Ankstesnės kameros fiksuodavo ypač sodrų vaizdą, o spalvų nebuvimas tik labiau išryškina detales bei šviesos režisūrą – tas sakytina ir apie filmą „Šuns širdis“. Po to, kai 1929-aisiais pasirodė bendras Luis Buñuelo ir Salvadoro Dali darbas „Andaluzijos šuo“, kino žiūrovus sukrėtė ypač įsimintina akies obuolio perpjovimo scena. Tai buvo bene pirmasis groteskiškas specialusis efektas, parodytas kine. Nuo Andaluzijos šuvos neatsilieka ir Širdis: operacijos scenoms sukurti pilvo ir galvos pjūviai, žarnos ir smegenų maketai atrodo ypač realistiškai ir kokybiškai, o humanoido Šarikovo virsmo išvaizda meistriškai padirbta kūrybinės komandos.

šuns širdis

Kadras iš filmo.

Bulgakovas buvo maištininkas, nes kritikavo tuometinę Rusijos sistemą – sovietinį komunizmą ir jį išpažįstančius amžininkus. Malonu yra tai, jog filmo scenarijaus autorei – Natalijai Bortko – pasisekė tą kritiką išlaikyti ir jos nepamesti. Filmas gausus satyra ir anti-sovietiškais apmąstymais. Daugybė jų išmoningai pateikti, kartais iki subtilumo viršūnės: komunistuojantysis nesusipras, kad įėjus į patalpą reikia nusiimti kepurę, kad dera investuoti į kokybiškesnius kaliošus, vėlai vakarais jis ilgai traukia dainas apie išeinančius sunkius metus (ir ateinančius dar sunkesnius), naujagimį pavadinti siūlo vardą „Barikada“, o jo šlykščiausias ir idiotiškiausias įsitikinimas yra tai, jog viskas privalo būti „po lygiai“ išdalinta (su tokiu klausimu kreipėsi ir namų komiteto pirmininkas Švonderis į profesorių Preobroženskį – atiduoti dalį savo patalpų). Bene daugiausia kritikos atviru tekstu pasakoma profesoriaus personažu.

„Tada, kai jie trankys save per pakaušį tol, kol išsimus visas šitas haliucinacijas ir užsiims sandėlių tvarkymu – pirmąja savo pareiga – razrūcha (rus. subyrėjimas – vert. p.)  išnyks pati.“ – Bene tiksliausia citata iš Preobroženskio monologo, išreiškianti jo požiūrį komunistuojančiosios liaudies atžvilgiu. O tai, kad pilietis Šarikovas, tapęs visuomenės nariu, iškart susižavi bolševizmo doktrina ir profesoriaus bute ima vadovautis proletariškosios lygybės principais – akivaizdus pašiepimas. Bolševizmas, kaip ideologija, gali būti prieinamas ir simpatiškas tik menko proto būtybei, šiuo atveju, katik iš šuns mutavusiam bei dar daugybę šuniškų įpročių (kačių vaikymasis ir valgymo etikos stoka) turinčiam piliečiui. Tai ypač išryškina šalimais esančio profesoriaus Preobroženskio – seno išminčiaus, mokslo žmogaus ir išsilavinusio aristokrato, akivaizdus nepritarimas raudonųjų doktrinai. Visgi, Šariko(vo) būtis – tragiška. Būnant šunimi, jis kentėjo nuolatinį smurtą iš gatvėse sutiktų žmonių, o bandydamas prisitaikyti prie žmogiškosios visuomenės, tapo pastumdėliu ir persona non grata. Šarikas – būtybė be vietos. Jo personažas, atrodo, priverčia ieškoti tokių pat šviežiai iškeptų piliečių – žmonių, bandančių pritapti ir rasti savo vietą visuomenėje.

šuns širdis

Kadras iš filmo.

Filmas „Šuns širdis“, be abejo, kalba simboliais ir naudojasi archetipiniais personažais – išminčius Preobroženskis, įkyruolis Švonderis, parazitas Šarikovas bei kiti. O kas tai yra, tas gyvulys žmogysta – ar jo metafora reiškia, jog net iš šunies transformavesis žmogus gali rasti savo vietą tarp mūsų, ar tai įrodo, jog žmogus yra pernelyg paprasta būtybė? O galbūt Šariko(vo) personažas ir neišlaikė to buvimo žmogumi egzamino, kas reiškia, kad žmogus visgi skiriasi nuo šuns? Šiuos klausimus užduoda „Šuns širdis“. Jie gali tapti puikia medžiaga apmąstymui iškart po to, kai nejučiomis užsinorėsite ką nors pavadinti gyvuliu. „Šuns širdis“ tebeplaka.

Markas Aurelijus Piesinas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *