„Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ – filosofinis labirintas

Vos prieš keletą dienų pasirodė naujausio japonų režisieriaus Hayao Miyazaki filmo „The Wind Rises“ anonsas, pradžiuginęs šio kultinio animacijos kūrėjo gerbėjus.  Turbūt labiausiai jis visiems įsidėmėjo kaip pilnametražio animacinio filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ („Spirited away“) kūrėjas. 2001-aisiais pasirodęs filmas sudrebino ne vieno širdis ir užtikrintai įrašė Miyazaki į vieno stipriausiu animacijos kūrėjų gretas. „Kinomaisto“ rašytojas Markas nusprendė visiems dar kartą priminti, koks nerealus yra Šihiros pasaulis.

 Įsivaizduokite kitą realybę. Pasaulį mūsų pasaulyje, paslėptą nuo mirtingųjų akių. Žmogus, patekęs į tą pasaulį, renkasi tarp tarnystės ir pavirtimo į kiaulę. Dvasių pasaulį. Kur dvasios, vėlės ir dievai yra susieti su kiekvienu gamtos dėsniu. Ir įsivaizduokite vonių namą, kuriame jos renkasi nusiprausti, palėbauti ir atsipūsti. Neliūdėkite, jei nepavyko visko nusipiešti vaizduotėje – už jus tai jau padarė genialus Hayao Miyazaki.

Filmo siužetas sukasi aplink mažą mergaitę, vardu Šihira, kuri su tėvais kraustosi į naują gyvenamą vietą. Tėvui netyčia pasukus ne tuo keliu, šeima atsiduria prie keistos šventyklos. Šniukštinėdama nematytoje teritorijoje, šeimyna prieina apleistą atrakcionų parką. Netrukus ima temti. Iš visų atrakcionų parko užkampių ima lysti vaiduokliai – Šihira praranda tėvus, o pati yra priversta slapstytis nuo dvasių.

Šintoizmas – pagoniška religija, kuria vis dar tiki didelė japonų visuomenės dalis. Šis tikėjimas reglamentuoja tai, jog kiekvienas organinis gamtos darinys – būtų tai medžio lapas, pats medis, šalia medžio tekanti upė, upėje plaukiojančios žuvys ar tas žuvis gaudantis žmogus – viskas turi savo atitikmenį dvasių pasaulyje. Taigi, kiekvieną gyvą daiktą privalu gerbti ir tausoti, o kai kurie gamtos reiškiniai net sudievinami, nes dvasia – galinga, gebanti atsidėkoti ir kerštauti.

„Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“  rodomas pasaulis veikia pagal šintoizmo dėsnius. Šie dėsniai ir pati religija ypatingi tuo, jog viskas grįsta abiejų pusių susitarimu ir teisingu atpildu už padarytus darbus. Apsiryję Šihiros tėvai pavirsta į kiaules, o net pati ragana Jubaba, kad ir kaip norėtų, negali sustabdyti Šihiros tėvų išvadavimo, kadangi juos gelbėjanti dukra atlieka visus prisiimtus darbus. Taip pati Šihira, pakliuvusi į dvasių pasaulį ir norėdama išsigelbėti, privalo nedelsiant įsidarbinti ir tapti naudinga. Šiuo atvžilgiu atsiskleidžia ne tik šintoizmo mokymai. Tai kartu ir požiūris į darbą. Žmogus privalai būti darbštus, nestokojantis jėgų pareigoms atlikti, bet kartu ir doras bei paslaugus. Geriausiai tokį žmogaus idealą atvaizduoja senis Kamazi. Senis dieną ir naktį praleidžia prie katilinės valdymo pulto, o jo darbą pertraukia tik miegas ir valgis. Ypatingas šis personažas ir tuo, jog turi šešias ilgas rankas. Ne šiaip sau; šešių rankų pagalba Kamazi gali imti saują reikalingų žolių, jas sutrinti, sukti sraigtą, drausminti savo darbininkus-suodis ir viską daryti vienu metu, neatsitraukdamas nuo katilinės darbo. Bet reikalui esant, senis padeda Šihirai. Jo nedidelės kojos, sulindusios po kūnu, sąlygoja jo nepaslankumą. Jam nėra reikalo trauktis iš savo darbo, nes darbu jis ir gyvena. Jis aukojasi dėl bendros gerovės: „Šildau vandenį maudyklėms, o pats iki ausų purve.“

spirited-away_00355822

Filme panašaus simbolizmo apstu. Antai „Šiukšlyno dvasia“, užsukusi į prausyklą, paliekanti po savęs purvo ruožą ir baisią smarvę, iš tiesų pasirodo esąs užsiteršęs „Didysis Upių Šeimininkas“. Šihirai pradėjus traukti „rakštį“ iš dvasios vidaus, iš purvo krūvos pasipila dviračiai, kanistrai, gelžgaliai ir kitokie industrijos stebuklai. Iš srutų išnyra visai kitokio, džiaugsmingo pavidalo upės dvasia, o mergaitė lieka apdovanota. Arba Jubabos sudaromas tarnystės kontraktas, kurio metu ragana atima asmens vardą (iš „Šihiros“ mergaitė tampa „Sen“). Vienintelis būdas išsigelbėti nuo amžinos tarnystės – prisiminti savo tikrąjį vardą. Net ir Jubabos mažylis Bo, peraugęs ir išlepęs, niekada nematęs dienos šviesos ir persigandęs lauko bakterijų, pasileidęs su Šichira į ilgą kelionę po dvasių pasaulį tampa gabus kritiškai ir dorai mąstyti. O kaipgi nepaminėjus paslaptingojo juodojo kaukėto vaiduoklio? Vaiduoklio personažas daugialypis: jis, rydamas kitus gyvius, įgauna jų būdo bruožus ir labai guviai reaguoja į aplinką – antai, suryjęs gobšą varliuką Aogaerą ir pamatęs, kaip maudyklos darbuotojai palankiai reaguoja į auksą, vaiduoklis ima darytis šlykštaus būdo, pradeda ryti viską iš eilės, o esant nesklandumams, papirkinėti visus auksu. Tik Šihiros dėka atrajojęs visą suvartotą brudą, vaiduoklis atsikrato svetimų būdo savybių ir grįžta į savo pradinę būseną: jis tampa flegmatiškas, drovus, paklusnus. Nėra iki galo aišku, kokią dvasią jis simbolizuoja, bet užuomeną teikia būtybės vardas – Beveidis. Į šiuos dalykus ir į visą likusį filmą galima žiūrėti kaip į vieną didžiulį galvosūkį ar mįslę, gliaudant kūrėjų užuominas ir šifruojant vaizdinius, ieškant tikrosios jų reikšmės.

Spirited.Away.full.402308

Hayao Miyazaki su savo Studio Ghibli komanda yra užsitarnavę gerą vardą ne tik dėl nuostabių siužetų, bet ir kokybiškos, akį glostančios animacijos. Ne išimtis ir „Dvasių nublokšti“. Filme naudojama tradicinė plastikinių plėvelių, arba celių, animacija. Įsivaizduokite tai, jog juostoje viskas yra nupiešta ranka, tačiau ne visos kadruotės perpiešiamos nuo nulio. Jeigu tam tikri kadro elementai yra nejudrūs, tarkim neveiksnūs veikėjai arba pastatai, tai judančio kadro elemento animavimas vyksta ant pastarojo. Tad žiūrint animuotą kadrą, nesunku nuspėti, koks objektas sujudės, kadangi jis tiesiog būna ryškesnis. Visi ankstyvieji animaciniai filmai, ypač japonų, buvo animuojami tokiu būdu. Studio Ghibli neapleidžia tradicijų, bet ir nėra visiškai konservatyvūs, nes naudoja kompiuterinę grafiką, kad sustiprinti tam tikrų scenų įspūdį ir pačios animacijos sklandumą. Rezultatas: stulbinančiai švelnus vaizdas, sodrios spalvos, animacijos vientisumas. Ši animacija – lyg rytietiškų tradicijų ir vakarietiško pažangumo mišinys, kitaip sakant, junginys visko, kas puiku. Tai lyg senas geras „Dragonball“, su savo rytietiška mimika bei braižu, žaviai pablukusiu vaizdu, ir novatoriškas „Adventure Time“, išnaudojantis kompiuterinės animacijos galimybes ir pasižymintis savotiškai „plaukiančia“ animacija. Garso takelis, toks, koks ir turi būti – žiūrėdamas filmą jo neišeis išgirsti, bet jis puikiai nustatys reikiamą nuotaiką. Tik antrą ar trečią kartą žiūrint tą pačią sceną išeina įsiklausyt į muziką. O muzika be galo graži.

Kas per aplinka vaizduojama filme? Koks gi tas dvasių pasaulis? Margas. Žaismingai svetimas. Su vaikiško paprastumo logika suderinantis nesuderinamus dalykus. Provokuojantis vaizduotę. Nuo trijulės padėjėjų, kurie yra barzdotos, šokinėjančios, žalios vyrų galvos, leidžiančios garsą „oi“ (patikėkit, geriau pamatyti patiems!) iki vienakojo žibinto, vedančio žmones per mišką – kiekvienas veikėjas yra ne tik originalus, bet ir išdirbtas. H. Miyazaki animacija norisi tikėti. Žymiai priimtiniau yra įsivaizduoti būtent tokį anapilį – keistą, vingrų, išdaigų, harmoningą ir dėsningą, o ne religinių dogmų ir siaubo filmų ideologijos prifarširuotą – bjaurų ir nykų, kupiną ugnies, kančios ir mirties. Tai mažų mažiausiai neįdomu. Geras, išliekamąją vertę turintis filmas neprivalo tiksliai atvaizduoti tikrojo gyvenimo realijas. Tai gali būti ir siurrealistinė pasaka, turinti mažai ką bendro su mūsų pasaulio modeliu. Svarbiausia yra ne atvaizduoti, o atspindėti. H. Miyazakis taip ir daro – pasitelkdamas savo siurrealistinę pasaką, jis atspindi mūsų realijas kitokiomis spalvomis, pasinaudodamas kitokį formatą ir personažus.

Ei, „rimtos“ kinematografijos megėjai! Nenuvertinkite šio filmo vien dėl to, kad jis animacinis. Jame rasite originalų siužetą, dvilypius personažus, rimtą tematiką, gražų vaizdą ir garsą. Jeigu ką – filmas turi ir „Auksinį lokį“ ir „Oskarą“. Filmas tikrai geras. Pažiūrėkite.

Markas Aurelijus Piesinas

Esu dar tik mokslus paviršutiniškai krapštantis jaunuolis. Todėl neįpareigoju itin rimtai vertinti tai, ką teplioju kinomaisto virtuvėje - visgi apie kiną aš nusimanau tik tiek, kiek esu matęs filmų. Perskaitę galite pajusti ir gardų gourmet prieskonį, o gali pasitaikyti ir nuviliantis bomžpakio atąskonis. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad ragaujate mano gaminių.
Markas Aurelijus Piesinas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *