Šoblės kino klube – pirmieji Tarkovskio, Herzogo, Lyncho ir kitų grandų kino bandymai

Šoblės kino klubas (turbūt vienas labiausiai pogrindinių ir neformalių kino klubų Vilniuje) ir vėl pradėjo naujus metus – šįsyk su pirmaisiais filmais tų, kuriuos šiandien žinome, kaip kino pasaulio grandus. Nuo ko kurdami pirmuosius savo filmus atsispyrė Tarkovskis, Trieras, Greenawayus? Kokios temos jiems rūpėjo tada, kai jų dar nevaržė nei vardas, nei užimama padėtis kino pasaulyje? Kaip pirmuosiuose filmuose skleidėsi būsimų juostų siužetai ir idėjinės gairės? Galiausiai, ką šiandien mums gali pasakyti pirmieji trumpi šių režisierių, pažįstamų iš visai kitokių, dabar jau kino klasika laikomų darbų, bandymai? Tad jūsų dėmesiui devyni režisieriai ir devyni jų filmai.

Wernerio Herzogo „Herakles“ (Heracles), 1962

Werneris Herzogas – režisierius su nepaprastai spalvinga biografija, niekuomet nesimokęs kino amato, „visa, ko jam reikėję, kad galėtų pradėti“ išmokęs iš kelių enciklopedijos puslapių. Jaunystėje daug keliavęs, kartą – net iki Sudano, nes buvo taip susižavėjęs Kongo nepriklausomybe. Jaunasis Herzogas pirmiesiems filmams vogė kameras iš Miuncheno kino mokyklos, o kad galėtų pragyventi ir kurti filmus dirbo plieno gamykloje. Visas jo gyvenimas ir filmai tarsi liudija nutrūktgalvišką tiesą – apie nesibaigiantį žmogaus laisvės troškimą, norą nuolat tikrinti ir kaip galima toliau nukelti galimybių ribas, galiausiai paprasčiausiai svajoti.

Kartą paklaustas, ar nebūtų galima „Fitckaraldo“ filmuoti kaip nors paprasčiau – reikėjo nemažą garlaivį pertempti per kalną Amazonės džiunglėse, Herzogas atsakė: „Atsisakęs šio filmo tapčiau žmogumi be svajonių“. Tad ši tema skleidžiasi ir pirmajame 1962 metais sukurtame Wernerio trumpo metražo filmuke „Herakles“. Siužetas atrodo paprastas, tačiau lengvai pasiduodantis įvairialypei interpretacijai. Didžiąją dalį laiko ekrane matome besitreniruojančius vyrus – kilnojančius svarmenis, besigėrinčius savo raumeningu kūnu. Juos tik protarpiais keičia kartais ironiški, kartais labiau groteskiškai pašaipūs intarpai, prasidedantys retoriniais klausimais: „O kas nugalės devyngalvę hidrą?“ arba „O kas įveiks drakoną?“ ir pan. Šiuose trumpuose siužetuose galima išskaityti be galo daug prasmių – būtent tuo ši juosta ir tampa įdomi, savo daugialypiškumu, gebėjimu perteikti keletą skirtingų reikšmių vienu metu. Iš vienos pusės, tai aiškus žmogaus galimybių demonstravimas, tačiau kartu ir saviironiška pajuoka bei kritika nukreipta žmogaus egocentriškumo, tuščio laiko leidimo, perdėto savęs susižavėjimo atžvilgiu. Atrodo, jog režisierius kartu ir žavisi žmogumi, jo jėga, tačiau kartu ir tyčiojasi iš negebėjimo nukreipti jos derama linkme. Taip centrine filmo ašimi tampa žmogus, gebantis kurti ir tobulėti, tačiau nepajėgiantis susitvarkyti su šia savo jėga.

George’as Lucas – „Freiheit“, 1966

Ankstyvaisiais gyvenimo metais labiau žavėjęsis automobilių sportu, nei menais, režisierius George’as Lucas, sukūręs „Žvaigždžių karų“ epopėją, kiną studijuoti pradėjo tik patekęs į autoavariją, o savo karjerą kine 1966 metais pradėjo paprastučiu, vos trijų minučių trukmės filmuku, pavadintu „Laisvė“ („Freiheit“). Tai lyg ir ironiškas, lyg ir šiek tiek psichodelinis bandymas perteikti šiuolaikinio žmogaus jauseną, laisvės trauką ir nesugebėjimą jos pasiekti. Kadrams greitai keičiant vienas kitą ekrane išvystame pusamžį vyrą, nutrūktgalviškai bėgantį nežinoma kryptimi. Vos spėję suvokti kas ir kaip – personažas ryžtingai juda link neaiškios kilmės ir išvaizdos objekto plyname lauke, lyg ir primenančiame paplūdimio persirengimo būdelę, tuoj išvystame jį mirtinai sušaudytą, besiraitantį ant žemės. Garso takelis tuo pat metu išreiškia savo verdiktą: „Žmogus laisvas tik savo galvoje“, nuskamba dar kelios sunkiai suvokiamos frazės ir viskas baigiasi, rodos, nė neprasidėję.

Davidas Lynchas – „Six men getting sick“, 1966

Sunku būtų šį trumpo metro eksperimentinį filmuką pavadinti kaip nors kitaip nei iki pat pašaknų lynčišku – jau tuomet šis režisierius, studijavęs vaizduojamuosius menus, visų pirma reiškėsi kaip nekonjuktūrinio, arthousinio kino atstovas. Jo filmuose juntamas stiprus noras eksperimentuoti su forma, siužetu, išplėsti kino kalbos galimybes, vis iš naujo peržengti ribas atrandant naujus žmogaus sąmonės ir suvokimo klodus. Pirmasis režisieriaus bandymas – grynai animacinis, modernus ir sunkiai į bet kokius rėmus įtelpantis darbas. Žiūrėti jį netgi gerokai erzina – garso takelis – tai nuolatinis greitosios pagalbos automobilio sirenos staugimas, o tas pats siužetas, sumodeliuotas iš Lyncho piešinių, pakartojamas net šešis kartus. Atrodo, jog tai, ką patiria personažai, autorius stengiasi perduoti ir žiūrovui – būsena išreikšta pavadinimu, filmukui pasibaigus iš tiesų tampa bendra veikėjo ir žiūrovo jausena.

Romanas Polanski  – „Two men and a wardrobe“, 1958

„Two men and a wardrobe“ – turbūt įtaigiausias peržiūros filmas. Polanskis nuo pat pirmųjų bandymų geba patraukliai, vien vaizdų ir metaforų kalba kalbėti apie rimtus dalykus. Nors iš pažiūros šiame filmuke nėra nieko rimto, jis net nė kiek neatrodo, kaip pretenduojantis į tuos, kuriuos turėtume laikyti rimtais, tačiau režisierius čia atskleidžia plačią ir universalią tematiką. Pirmieji kadrai iškart patraukia – du vyrai nešini drabužių spinta ateina tiesiog iš jūros. Šį epizodą galime interpretuoti kaip pasaką, kitą tikrovę, fantaziją ar svajonę staiga tarsi atsidūrusią realybėje. Ir iš tiesų ši pasaka – du vyrai su spinta – niekaip neranda sau vietos realiame pasaulyje. Nepriimami jie nei į restoraną, nei į tramvajų, o galiausiai yra dar ir sumušami. Iškalbingas, galima sakyti, veik genialus, yra kadras, kuomet jaunas vyras žvelgia į spintos duryse įtaisytą veidrodį ir žavisi savo išvaizda. Nunešus spintą, jis save iškart pamato kitame veidrodyje, kabančiame ant restorano sienos ir toliau nekreipdamas į nieką dėmesio, tarsi nepastebėjęs įvykusio pokyčio, apžiūrinėja savo veidą. Galima būtų šį epizodą interpretuoti, kaip natūralų žmogaus gyvenimo vyksmą, kai šis net nepastebėdamas į pasaulį pradeda žvelgti nebe vaiko, bet suaugusio akimis, naudojasi nebe vaizduote, bet empiriniu pažinimu, racionaliu mąstymu, pats to nepastebėdamas.

Andrei Tarkovsky – „The Killers“ („Ubiytsy“ ), 1956

Tiek iš pirmo žvilgsnio, tiek ir peržiūrėjus visą juostą niekuomet neatspėtum, kad tai Andrejaus Tarkovskio pirmasis darbas. Žinoma, jis buvo atliktas kartu su keliais kitais režisieriais, tačiau, atrodo, jog tarkovskiška kino pajauta, lėtai besirutuliojantis siužetas, filosofinės potekstės ir užuominos atsiras tik vėliau. Pirmasis Tarkovskio bandymas veikiau primena amerikietišką film-noir juostą, atsiduodančią žmogžudyste ir neaiškiais gyvenimo vingiais. Beje, tai iš tiesų labai vakarietiškas darbas, sukurtas remiantis to paties pavadinimo Ernesto Hemingway trumpa apybraiža, išleista Rusijoje iškart po Stalino mirties.

Christopherio Nolano – „Dodleburg“, 1997

O štai Nolano pirmasis darbas jau aiškiai kalba apie tolesnes režisieriaus kūrybos tendencijas. Absoliučiai psichodeliniame trumpuke išvystame save patį gaudantį ir sunaikinti bandantį žmogų. Tik, žinoma, ne tiesiogiai, o į mažesnę savo versiją nusitaikiusį žmogų, kuris lygiai taip pat kažką gaudo ir bando pritrėkšti batu. Nors jau atrodo, kad gaudynės pasibaigė sėkmingai, tačiau pasirodo yra ir dar didesnė taip pat gaudynes žaidžianti būtybė. Ir iš tiesų filmukas, atrodo, kaip kone tiesioginė nuoroda į „Inception“ scenarijų.

Peter Greenaway – „Intervals“, 1969

Pirmasis Greeawayaus darbas „The Alphabet“ iš karto patraukia savo turiniu. Nors siužetas čia pasikartoja tris kartus, tačiau nėra visai vienodas – su kiekvienu pakartojimu sužinome vis daugiau ir galime laisviau bei plačiau, o galbūt netgi atvirkščiai, interpretuoti tą vyksmą, kurį matome ekrane. Ir iš tiesų, žodį veiksmas čia vartoti būtų sunku, tam ką matome prieš akis tiksliausiai išreikšti veikiau tiktų bendresnio pobūdžio sąvoka – vyksmas. Siužeto esame nukeliame į miestelio Italijoje, galbūt netgi Venecijos, aplinką. Tolydžio besikartojantys vaizdai ir garso takelis vardijantis alfabeto, vėliau ir atskirų žodžių reikšmes, įgauna tarsi konceptualią, pasaulio tarytum teksto, galimo skaityti pačiais įvairiausiais būdais prasmę. Galbūt taip Greenawayus savo kinematografiniuose bandymuose atliepia to meto naujausius humanitarinių mokslo krypčių ieškojimus, tuomet, kai septintojo dešimtmečio pabaigoje jie išgyveno pakilimą. O galbūt tai tik savitas pasaulio aiškinimas, bandymas perteikti jį vaiko, besimokančio kalbėti ar žmogaus siekiančio pažinti ir taip įvardijančio reiškinius bei daiktus, akimis?

Tomo Tykwerio – „Epilogue“, 1993

Pirmasis vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio, žinomo kaip „Bėk, Lola, bėk“, „Debesų žemėlapis“ ir kitų filmų autoriaus, darbas taip pat ryškiai atskleidžia būsimas režisieriaus kūrybos tendencijas. Trumpame „Epilogue“ siužete – vyro ir žmonos kivirče, ta pati įvykių kaita pakartojama du kartus, tik iš skirtingų tiek vyro, tiek ir moters pozicijų. Kitas, bet kartu paradoksaliai ir tas pats rakursas į situaciją leidžia pažvelgti kiek kitu kampu, įsijausti į veikėjų išgyvenimus, suvokti susidariusių aplinkybių emocinius niuansus bei atrasti kelius kaip toje pačioje situacijoje galima veikti visai skirtingais ar netgi priešingais keliais.

Larso von Triero – „The trip to Squash land“, 1967

Ir atrodo, ką rimtesnio gali pasakyti vienuolikamečio vaiko darbas, o tuo labiau turint omeny faktą, jog jo siužetas sukasi apie superherojės dešrelės nuotykius (šį režisieriaus darbą „Kinomaistas“ kažkada jau aprašė čia)? Ir vis dėlto ne taip čia viskas paprasta. Trumputis animacinis filmukas, tarsi jau turi savy kažką trieriško – tam tikrą grėsmės nuojautą, kiek siurelistišką atmosferą. Vien jau šokantys zuikiai su trim šimtais šešiasdešimt laipsnių besisukančiomis galvomis kuria kiek nejaukią, nerimo pripildytą atmosferą, o nuotykis į kurį leidžiasi superherojė tarsi kalba apie nuolatinį von Triero filmų veikėjų siekį kažko neapibrėžto, nesuvokiamo, to kas dažnai kelia nerimą, tačiau kartu ir skatina veikti.

Augustas Kalinauskas

Augustas Kalinauskas

Studijuoju lietuvių filologiją ir labai domiuosi filosofija, bendrąja kultūra apskritai. Kinas man - tai erdvė, kurioje visa tai galiu panaudoti kūrybiškai tiek rašant, tiek kuriant. Mat laisvalaikį taip pat mėgstu užpildyti kinu - kuriu trumpametražius filmus, muzikinius klipus, reklamas.
Augustas Kalinauskas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *