Sergėjaus Loznicos „Maidanas“ – už laisvę bet kokiomis aplinkybėmis

Kildamas Gedimino prospektu aukštyn, nejučia ėmiau savęs klausti, koks tai jausmas turėtų būti, eiti šia gatve, žinant, kad tavo šalyje vyksta karas? Matyti prie laužų susirinkusius laisvus žmones? Girdėti patriotines dainas? Ir tuo pačiu žinoti, jog už mažiau nei 500 kilometrų vyksta tikri mūšiai. Taip ar bent jau panašiai turėjo jaustis ukrainiečių režisierius Sergei Loznica vasario 16-osios vakarą „Skalvijos“ kino centre pristatęs vieną naujausių savo filmų „Maidanas“.

Tai nėra lengvas filmas. Režisierius mus lėtai veda per visas 90 revoliucijos dienų. Prologas, Šventė, Mūšis ir Epilogas – taip trumpai būtų galima apibūdinti filmo struktūrą. Statiška kamera fiksuoja viską – nuo įnirtingų mūšio scenų iki sumuštinių tepimo ir megėjiškų poetinių bandymų improvizuotoje Maidano scenoje. Maidanas – tikras fenomenas. Anot režisieriaus: „tiesiog stebina neįprastai aukštas saviorganizacijos lygis“. Savanoriai dirba visą parą. Iš esmės dirba visi. Net lazdele besiramščiuojanti senolė renka grindinio akmenis. Nėra nei vieno be užsiėmimo.

Plytos žmonių grandine iš karto paduodamos į kovos židinius, nuo scenos nuolat skamba dainos ir megėjiška poezija. Maidanas tiesiog verda. Vakarais sceną užtvindo kalbėtojai ir įvairūs aktyvistai, galima išgirsti paskaitų, įvairiomis visuomenės ir valstybės, socialinėmis temomis. „Beveik kaip universitete“, – juokauja Loznica. Nuolat skamba liaudiško folkloro prisodrintos „popsovos“ politinės dainos. Kaip įvardija pats režisierius, justi šventės, viduramžių karnavalo nuotaika. Tačiau ji greitai išsisklaido. Prasideda mūšis. Įtampa tampa beveik apčiuopiama. Netgi statiška kamera pagaliau pajuda – tenka bėgti nuo skriejančių kulkų. Tačiau nusėdus dulkėms ir išsisklaidžius dūmams, Maidanas lieka stovėti kaip stovėjęs. Ir vėl skamba Ukrainos himnas. Prasideda Epilogas. Kaip įvardija pats režisierius, jau tada visiems buvo aišku, jog tuometinio Ukrainos prezidento režimas ilgai netruks, nuvertimas – tik laiko klausimas. Ir vis dėlto artėjančio karo nuotaika jau tvyrojo ore, juk revoliucijos beveik visada išjudina už save didesnius procesus.

Galiausiai S.Loznica sugrąžina mus prie kitokio kino. Nėra lengva stebėti montažą, kur vienas kadras gali trukti net iki penkių minučių ir daugiau, žinant jog paprastai planų kaitos vidurkis holivude vidutiniškai tesiekia vos dvi sekundes. Tačiau žiūrėti nepabosta, nejučia pripratinti, o po kiek laiko ima ir patikti.

Dar ilgai po filmo išlieka nuolat nuo pakylos skambanti frazė: „Laisvė – tai žodis, tyla tai vergovė“.  Ir iš tiesų šie žodžiai išsipildo. 50 000 Maidane susirinkusių ukrainiečių nuverčia režimą. Tačiau tai tik pradžia. Karas už laisvę tęsiasi ir šiandien, šią pat minutę. Tačiau pagal Marselietės ritmą į benzino statinę mušamas Ukrainos himnas, leidžia suprasti, jog ukrainiečiai lengvai pasiduoti nežada.

Augustas Kalinauskas

Augustas Kalinauskas

Studijuoju lietuvių filologiją ir labai domiuosi filosofija, bendrąja kultūra apskritai. Kinas man - tai erdvė, kurioje visa tai galiu panaudoti kūrybiškai tiek rašant, tiek kuriant. Mat laisvalaikį taip pat mėgstu užpildyti kinu - kuriu trumpametražius filmus, muzikinius klipus, reklamas.
Augustas Kalinauskas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *