„Sangailės vasara“ – jautri jaunystės drama be dramos

Antrasis Alantės Kavaitės filmas (pirmasis – „Laiko garsai“, 2006) „Sangailės vasara“ man buvo ir pačios režisierės atradimas, kadangi apie pirmąjį anksčiau nebuvau nė girdėjusi. Prisipažinsiu, jog eidama į šio filmo premjerą Paryžiuje šiek tiek nerimavau, ar tik neteks nusivilti šiuo taip išliaupsintu lietuvių režisierės darbu.

Juolab, kad prieš „Sangailės vasara“ peržiūrą buvo rodomos reklamos filmų taip pat homoseksualų tema. Ir iš tiesų, kai tai tampa daugelio filmų pagrindine tema ir kelrode žvaigžde į sėkmę, imi susimąstyti apie kino paskirtį. Bijojau išvysti banalią istoriją, kuri daugiau nieko, regis, ir nepapasakoja nei tiesiog vieną homoseksualių merginų istorijos variantą. Tačiau nors „Sangailės vasara“ senarijus ir nėra stiprioji šio filmo pusė, buvau maloniai nustebinta.

Alantė Kavaitė, kaip, mano manymu, ir Xavieras Dolanas, tik dar kartą įrodė, kad kine svarbiausia ne ką, o kaip pasakojame. Istorija dviejų jaunų merginų, o gal, tiksliau, vienos, septyniolikmetės Sangailės (aktorė Julija Steponaitytė), kurios aistra ir baimė (susimaišiusios kaip dažniausiai paauglystėje ir meilė) – akrobatiniai lėktuvai. Vasaros atostogos sodyboje Sangailei tampa ne tik savęs pažinimo bei vasaros romano patirtimi, bet ir subrendimo, ryžto laikotarpiu, kuris pakeis jos gyvenimą ir privers savo baimę paversti profesija (tai, kas man pasirodė itin stipru ir gražu). Visa tai įgyvendinti jai padeda (nors iš pradžių, žinoma, tik apsunkina) intravertiškos Sangailės priešingybė – gyvenimo džiaugsmu alsuojanti ekscentriška vilioklė Austė (aktorė Aistė Diržiūtė). Į šią trapią, jausmingą paauglių meilės vasarą vėjo įneša dažni kvapą gniaužiantys, danguje dūmų debesis paliekantys Jurgio Kairio akrobatiniai triukai, kurie itin daug davė šio filmo fotografijai, kuri, kartu su režisūra, mano manymu ir yra stiprioji šio filmo pusė.

Galbūt tai, jog pati gyvenu ne Lietuvoje, o kaip, beje ir režisierė, Paryžiuje, esu ypač jautri Lietuvos žalumoms, ežerams, mediniams nameliams (ko gyvendama Lietuvoje taip nepastebėdavau) ir, žinoma, nostalgijai, prisiminus ten leistas vaikystės vasaras. Lietuviška vasara, nuotykiais alsuojantis filmas sukels prisiminimų kiekvienam, ne tik lietuviui žiūrovui. Galbūt tai, jog, kaip sako pati režisierė, pagaliau išdrįso kalbėti apie save, daro šį filmą tokiu šiltu, natūraliu. Tam puikiai pasirinktos pastelinės spalvos sukuria tarsi sapnų pasaulį, lyg patys plauktume prisiminimų jūroje. Net ir sovietinių namų pilkumas čia įgauna kiek kitokią spalvą – tai tik karkasas, kuriame „slepiasi” jauna, entuziastinga ir kurianti karta. Tai tik patvirtina spalvingas Austės kambarys, prigrūstas įvairiausių menkniekių, siuvinių, kuris tarsi priešingybė Sangailės kambariui sodyboje: tuščiam, su lova ir dėžele užkištų lėktuvų iškarpų ir paveikslėlių, iliustrujančių jos užgniaužtą svajonę.

Nemažai kalbama apie šio filmo garso takelį, kurtą prancūzų grupės „Air” nario Jeano-Benoito Dunckelo (kuris, beje ir filmo, turinčio šiek tiek bendro su „Sangailės vasara”, „Jaunosios savižudės” („Virgin Suicides”, Sofia Coppola, 1999) autorius). O man labiau į atmintį įsirėžė senos lietuviškos, tokios kaip „Vėjas man pasakė” dainos. Tarsi pasiklydau šio filmo laike, nes bufetas, kuriame dirba Austė – sovietiškas, jos uniforma – tarsi padavėjos amerikietiškoje pakelės užeigoje, seni lietuvių šlageriai irgi toli gražu neprimena šių dienų jaunimo klausomos muzikos. Visa kita tarsi šiuolaikiška: gan moderni sodyba, jaunimo apranga moderni, jokių sovietinių pančių lyg ir nejaučiam. Regis, yra tame šiokio tokio „bordelio”, kuris man čia gan teigiamas, kadangi filmas gyvuoja savo laike, tai ne istorinis laikas, o veikiau jo interpretacija, kuri čia gan sumaniai pateikta.

Įvairiuose festivaliuose puikiai įvertinta „Sangailės vasara” (geriausias praėjusių metų filmas „Sidabrinėse gervėse”, geriausios režisūros filmas „Sundance” filmų festivalyje ir kvietimai į kitus) kiek teko matyti Lietuvos spaudoje labiausiai vertinamas už aktorių vaidybą. Ypač aukštinama Aistės Diržiūtės vaidyba man pačiai pasirodė ne tokia įtikinama kaip itin natūrali, ne tokia teatriška Sangailės (aktorė Julija Steponaitytė) interpretacija. Man vis kliūva lietuvių aktorių dikcija, kuri lietuviškuose filmuose visuomet skamba nenatūraliai, dramatiškai. Nežinau, ar dėl to kaltas užsienio filmų originalo kalba žiūrėjimas ir tiesiog įpročio kine girdėti lietuvišką balsą nebuvimas, ar mūsų aktoriams iš tikrųjų su tuo reikėtų padirbėti. Šiuo klausimu mano liaupsės taip pat būtų vienintelei Julijai Steponaitytei, kuri, regis, priešais kamerą elgiasi ir kalba lyg stovėdama priešais geriausią savo draugę – ramiai, nuoširdžiai ir neperspaustai, tai, kas verčia patikėti, jog istorijos kine – tai mūsų visų istorijos su tokiais pačiais kaip mes mirtingaisiais (net jei tai būtų Terminatorius).

Juk kino paskirtis – net ir nerealią istoriją paversti „ranka pasiekiama”, sukurti iliuziją, jog tai, kas vyksta, yra tikra. To ir belieka palinkėti naujajam lietuvių kinui – tikrumo ir natūralumo, nuoširdumo, be kurio kinas gyvuoti negali. Rekomenduoju „Sangailės vasara” visiems žiūrovams, ir jauniems, ir vyresniems. Manau, jog rugpjūčio pabaiga puikus laikas tokio filmo pasirodymui. Į dažno sielą „Sangailės vasara” įpūs šilto besibaigiančios vasaros dvelksmo ir optimizmo prieš naujus mokslo/darbo metus.

Gytė Skirkaitė

Paryžiuje gyvenanti kino gurmanė at Kinomaistas.lt
Kinas man – tai aptemdyta salė, ekranas, į kurio margumyną panyri porai valandų, tai kitų, šalia sėdinčiųjų emocijos, kurias sugeri, tai gyvenimas, realybė kitame kailyje, kitame laike. Vienintelis, gyvenimą ir kiną skiriantis dalykas man – tikiu kino reinkarnacija. Ne kartą miriau, prisikėliau ir atradau save iš naujo kitoje kino juostoje. O rašau, nes tomis akimirkomis, kai ekraną užpildo (tarsi epitafija antkapį) titrai, mano siela blaškosi, nenori išeiti iš staiga nušvitusios salės, mat kad iš tikrųjų išeičiau turiu padėti tašką – atsisveikinimui palikti nekrologą.
Gytė Skirkaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *