Režisierius Mindaugas Survila: „Mano pagrindinis arkliukas – stebėjimas“

Survila

Biologas, ekologas ir aplinkotyrininkas Mindaugas Survila jau kurį laiką užsiima kino kūryba. Pirmasis jo filmas – „Susitikimas su žuvininkais“ – pelnė 2007 m. geriausią Lietuvos dokumentinio filmo apie gamtą apdovanojimą (Petro Abukevičiaus premija). 2011 m. išleistas filmas „Stebuklų laukas“ – dokumentika apie šalia Kariotiškių sąvartyno esantyje Budos miške gyvenančius žmones. Šis filmas ne tik pripažintas 2012 m. geriausiu ilgametražiu dokumentiniu filmu (Sidabrinės gervės apdovanojimas), bet ir pelnė pripažinimą tarptautiniu mastu. Dabartinis M. Survilos projektas – filmas „Sengirė“. Ne tik apie šį filmą, bet ir apie patį save režisierius sutiko pasikalbėti viename iš, pasirodo, seniausių Lietuvos miškų – Vingio parke.

Sėdime Vingio parke, tad iškart klausimas: Ar patinka parkai?

Parkai dažniausiai būna žmogaus prižiūrėti – sakykim, išimta negyva mediena. Viskas išravėta ant lėkštutės. Tas išravėjimas atima labai daug gyvybės – negali gyventi reti vabalai (jeigu nėra vabalų, tai nėra ir genių) – sterilių, išvalytų parkų gamtinė ir biologinė įvairovė nėra tokia vertinga. Kita vertus – parkai būna labai seni. Pavyzdžiui, Vingio parkas – vienas iš seniausių Lietuvos miškų.

Sengirė?

Sengirė! Šitas miškas labai daug metų buvo tiesiog saugomas, čia buvo medžioklės plotai, miškas nebuvo kertamas. Vienas dėstytojas, dėstęs miškininkystę, mums pasakojo, kad sutiko savo šešiasdešimtmetį grupioką iš Dzūkijos, einantį Čiurliono gatve. Paklausius „Kur čia eini?“, jam atsakė: „Atvedžiau savo anūkėlį sengiri parodyt.“ Įsivaizduoji – žmonės iš Dzūkijos atvažiuoja į sostinę, kad pažiūrėti, kaip atrodo miškas. Tokių vietų, kur medynas yra virš 200 metų amžiaus, Lietuvoje labai nedaug. Tikrųjų (pagal apibrėžimą) sengirių Lietuvoje nebėra. Todėl aš ir stengiuosi padaryti tokią pasaką – kas būtų, jeigu miškai nebūtų kertami. Iš visos Lietuvos imsiu vertingiausius lopinėlius ir bandysiu iš viso to lipdyti filmą.

Survila

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ar šiuo filmu norisi praplėsti žmogaus akiratį?

Taip. Juk dėl to ir kilo mintis daryti tokį filmą. Sakykime, prie daugiabučio auga medis. Jeigu tu jį sugalvosi nukirsti, aplinkui gyvenantys žmonės sukils – „Kaip tu čia mūsų medį kirsi?“. Tą medį pažįsta, jį kiekvieną rytą mato, kai kuris ir pasisveikina – tas medis jam yra artimas, savas. O tai, kas yra miške, toli už miesto – nelabai kam ir rūpi. Į miškų kirtimą žiūrima kaip į ekonomikos skatinimą – kuo daugiau iškirs, tuo daugiau pinigų prasisuks, tuo bus geriau. Bet mes tuo iškirtimu sunaikiname labai daug. Mano tikslas – pasiimti žiūrovą kartu į sengirę, supažindinti ir pasilabinti su kiekvienu gyvūnėliu.

Savo filmus apibūdini kaip poemas?

Taip, nes, iš esmės, yra du skirtingi filmų žanrai – vaidybinis ir dokumentinis. Dokumentinių būna pačių įvairiausių: yra tokių, kaip BBC filmai su diktoriniu balsu, kur rodomi vaizdai ir pasakojama, kas vyksta. Mano filmai nėra fakto pateikimas: „briedis gyvena tiek ir tiek metų, sveria tiek ir tiek…“

Ne informatyvios laidos?

Gerai pasakyta – ne laidos. Siekiu ne perteikti informaciją, o perteikti jausmą. Ne enciklopedija, o daugiau poema. Manau, kad faktai labai susiaurina – žmogus praranda galimybę atrasti daugiau. Filmas yra geras tiek, kiek tave paliečia asmeniškai. Nereikia nubrėžti tikslumo: „dabar žiūrėkite į šitą šapą, o dabar – į šitą šapą.“ Gal jis [žiūrovas] žiūrės išvis kitur ir atras visiškai kitas reikšmes, nei kad aš galėjau sugalvoti? Nesinori skurdinti filmo.

Reikia būti stebėtoju?

Aš manau, kad čia mano pagrindinis arkliukas – stebėjimas. Kino mokyklos nesu baigęs, bet aš turiu daug kantrybės ir žinių. Sėdi ir lauki stebuklo. Jeigu jis nutinka – tereikia viską nufilmuoti. O tada iš to dėlioji pasaką…

 

Survila

Tūnantis palapinėje ir stebuklų laukiantis režisierius. Nuotrauka iš “Sengirė” archyvo.

Keturi metai miške – drąsu ir kantru.

Iš tikrųjų, aš labai daug metų ruošiuosi šitam filmui. Šešis metus jau galvoju apie jį, o jau keturis metus važinėju į mišką ir atlieku filmavimų bandymus. Bandžiau filmuoti briedį pelkėje. Susiradau vietas, kur jie vaikšto, pasistačiau specialų bokštelį ir laukiau. Ryte neateina, pietų metu neateina, vakare, po dienos, dviejų – neateina. O po penkių dienų ateina. Norint normaliai parodyti briedį, reikia maždaug tris dienas jį filmuoti. Na, tai trys kart penki, gaunasi penkiolika dienų vien su briedžiu… O tų herojų bus daugiau. [Mindaugas juokiasi – penkiolikos dienų trukmės briedžio filmavimas skamba kaip adekvatus ir lengvas darbas]

Gražiai apibūdini sengirės gyventojus – „herojai“.

Tai aišku – juk ten jų namai, ten jie gyvena. Aš nerodysiu tiesiog einančio briedžio. Tas briedis turės kažką veikti.

Briedis turės ką veikti, bus lyg pasakos veikėjas?

Kiek paprasčiau – princesės gelbėti jam nereikės. Galbūt tikslas bus surasti briedienę! Filmas bus sudarytas iš įvairių, mažų istorijų. Nebus briedžio ar erelio, kuris penkioliką minučių tupės ir dairysis.

Force majeure – nevaldoma jėga – daugeliui režisierių asocijuotųsi su filmavimo metu prasidėjusiu lietumi. O kaip būna sengirėje? Sunkiau?

Sengirėje gali būti ir netinkama apranga – mes ir per speigus filmuosime. Šiuo metu jau darome palapines, lauksime šalčio. Radę ant kelio užmuštus gyvūnus juos padedame į vieną vietą tam, kad juos lesti atskristų plėšrieji paukščiai. Žiemos metu nėra maisto, tuomet jie būna patys aktyviausi. Vidurvasario metu, medžio viršūnėje taip pat filmuosime tai, kaip elgiasi, gyvena vištvanagis ar didysis apuokas. Bus įvairių sąlygų.

Daugelis esame fotografavę miške. Nuotraukos vaizdas išeina visiškai ne toks pat, kaip matosi plika akimi – taip yra todėl, kad nuotraukoje viskas matoma tik viena akimi. Tad kaip filmuojant išgauti erdvinį vaizdą? Reikia, kad kamera judėtų. Sukonstravome tokius mechanizmus, kurių pagalba kamera gali nuo samanų lėtai kilti iki medžio viršūnės, gali kilti įstrižai arba skristi.

Visa tai kuo minimaliau trukdant gyvūnams?

Apie gyvūnų trikdymą ar sužeidimą negali būti jokios kalbos. Kiekvienam gyvūnui mes labai stipriai ruošiamės – kalbame su biologais, kurie daug metų stebi gyvūnus ir žino, kokiu atstumu jie baidosi. Pavyzdžiui, jūrinis erelis, pamatęs žmogų pusės kilometro atstumu, išskrenda, nes jam tai jau pavojus. Mes iš pradžių surenkame visą informaciją. Siekiant netrikdyti plėšriųjų paukščių, palapinės bus iškeliamos jau rudenį  – tada, kai paukščių nebūna prie lizdų. Iš pradžių iškeliama platforma, o tada ji apkraunama šakomis – padaromas didelis lizdas. Pavasarį atskridę paukščiai pradeda perėti ir pripranta prie palapinės, o jeigu jiems ta palapinė nepatinka – jie išskrenda į kitus lizdus, nes jų turi po kelis. Jau esant jaunikliams, naktį bus ateinama dviese – aš užlipsiu, o kolega nueis. Bus sudaromas įspūdis, kad kažkas atėjo, pažlegėjo ir išėjo. Tada paukščiai nekreips dėmesio. Filmuojant labai stipriai jaučiasi, kai paukštis yra įsitempęs. Juk žmonėms įdomiausia tai, kas yra natūralu.

Kokios aparatūros trūksta?

Tai sudėtingiausia. Kadangi mes planuojame baigti po 3-4 metų, tai yra laikas, po kurio visi televizoriai bus dvigubai raiškesni  – nekalbant apie kino teatrus. Todėl mums reikia ateities aparatūros. Aš turiu FULL HD kamerą, kuri, sakykim, dabar yra ledas, bet jeigu su ja nufilmuočiau visą filmą, premjeros metu jis jau būtų pasenęs. Įsivaizduok, jei dabar eitume į kino teatrą ir žiūrėtume filmus iš VHS kasečių. Visiškais muilas. O šiam filmui iš tikrųjų labai svarbu gera kokybė, nes ji priduos daugiau informacijos ir emocijos.

Ar žmonėms įdomu gamta?

Manau, kad įdomu. Žiūrint, kaip pateiksi…

Survila

Nuotrauka iš “Sengirė” archyvo.

Norisi pateikti įdomiai?

Taip. Taip pat mano tikslas yra padaryti filmą ne biologams, o žmonėms, kuriems gamta yra gražu, tačiau jie ja per daug nesidomi. Todėl filmą darysime kino teatrinį. O biologams vėliau kursime internetinę platformą,  į kurią dėsime tuos pačius vaizdelius su daugiau informacijos.

Tai kartu bus ir mokslinis projektas?

Labiau švietėjiškas, pavadinkime taip. Mokslinė informacija irgi bus renkama ir perduodama mokslininkams.

Ar buvo kilusi mintis kada nors dirbti su National Geographic ar Discovery?

Aišku, buvo kilusi.  Dar kai mokykloje mokiausi, visi sakydavo: „Dabar jau tu į National Geographic važiuosi ir dirbsi.“ Tai buvo didelė svajonė. Kita vertus, dirbant ten būsi tik operatorius, kuriam pasakys „filmuok šitą paukštį“, o tu ir filmuosi. Po “Stebuklų laukas” pajaučiau kūrybos malonumą. Būdamas režisieriumi supratau, kad galiu pasakyti labai daug.

Savo filmuose esi ne tik režisierius, bet ir pirmasis operatorius. Kodėl?

Su sengiriniu filmu yra taip: ateini naktį, išeini naktį. Vasarą tai reiškia 24 valandų sedėjimą. Tai koks kitas operatorius sedės medyje 24 valandas? Jeigu turėtum operatorių,  turėtum jam mokėti atlyginimą. Tada filmo biudžetas būtų vos ne keli milijonai. Kita vertus, dviese palapinėje nepasėdėsi. O kai sėdi vienas, tai ne vien filmuoji, bet ir jauti, ir matai, ir ateina naujos mintys dėl paties filmo.

Kažkas atsiranda ir kūrybinio proceso metu?

Taip, paskaitalioja truputį, bet…

[Su Mindaugu sustojame ir girdime tolumoje aidintį garsų burzgesį. Jis dirsteli į mano diktofoną ir pasiūlo apsisukti. Taip ir padarome. Einame toliau.]

Palauk, apie ku dabar šnekėjome?

Survila

Nuotrauka iš “Sengirė” archyvo.

Kad atsiranda…

Taip, atsiranda… Manęs dažnai klausia: koks bus sengirės scenarijus? Ką žinau, koks scenarijus. Sakykime, atskrenda krankliai ir ima lesti mėsą, atriję ją apvilgo ir vėl nuryja. O tarp kranklių, kaip ir tarp žmonių, yra visokių – būna storų, kietų patinų, kuriems lesti nereikia, vienas kranklys atryja mėsos, o kitas capt ir atima tą gumuliuką. Nuėjęs toliau nuo visų jį išspjauna. Kaip galima sugalvoti tokią sceną? Neįmanoma. Aišku, yra numatyti patys objektai, kuriuos filmuosime. O kas juose atsitiks – nežinau. Reikės laukti mažų stebuklų.

Daugelį žiūrovų filmas „Stebuklų laukas“ pribloškė tuo, jog jie pamatė visiškai kitokį socialinį sluoksnį. Todėl gali susidaryti įspūdis, jog filmu bandei agituoti ar išreikšti socialinę kritiką. Ar susilauki panašių komentarų?

Būna, kad sako: „O kodėl jūs neišreiškiate konkrečios nuomonės – tai gerai ar blogai?“. Aš nesu dievas-teisėjas. Kiekvienas žiūrovas pažiūri ir susiformuoja nuomonę. Pavyzdžiui, režisierius Michaelas Moore’as labai aiškiai sako „yra taip, taip ir kitaip“, labai griežtai ir ne kitaip. Žiūrovus, atsiprašant sakant, laiko durneliais, galvoja, kad jie nieko nesupranta, jog jiems reikia pasakyti viską, kaip yra. Manau, kad žiūrovas yra protingas ir pats gali nuspręsti, kas gerai ir blogai.

Iš pradžių dirbai su dokumentinio kino ekspertais.

Taip. Tai buvo mano kino mokykla. Pirmą savo filmą – „Susitikimas su žuvininkais“ – pradėjau kurti studijuodamas magistrantūroje. Nusprendžiau kino nestudijuoti akademiškai, bet mokytis iš darbo, todėl ėjau savanoriauti pas vienus geriausių dokumentikų.

Pas ką dirbai?

Pas Audrių Kemežį. Jam nešiojau štatyvus, tampiau laidukus. Darydavau visą juodą darbą, bet labai praturtėjau žiniomis.

Ko išmokai?

Požiūrio į darbą. Jeigu reikia – turi nufilmuoti. Sakykim, jeigu reikia laukti, tai turi sėdėti 5 dienas. Jeigu lietus lyja – na ir kas, kad lyja? Jeigu šalta – na ir kas, kad šalta? Svarbu kadras. Labai sunku išskirti atskirus komponentus, ko išmokau. Dirbau ir su Audriumi Stoniu, ir su tarptautine komanda pas Sergėjų Laznycą. Bendraudamas su kino kūrėjais gavau labai daug. Mačiau, kaip jie bendrauja, kaip elgiasi, kokios problemos jiems atsiranda ir kaip jie jas sprendžia. Kartais gerai ir pasavanoriauti – pašeštaut.

Ar filme „Sengirė“ bus žmonių?

Bus žmogus, kuris gyvena sengirėje labai daug metų ir yra su tuo susigyvenęs. Tokie žmonės yra paprasčiau mąstantys, nuoširdesni… Labai įdomūs. Jis labai stipriai skirsis nuo tų žmonių, kurie gyvena mieste.

Ar jie geresni?

Elementarus pavyzdys: lipant į troleibusą jie iš pradžių praleis kitus žmonės, patys nesibraus. Jie niekada nelinkės blogo kažkam kitam. Jie geresni ar blogesni – vėlgi, aš nesu teisėjas.

Ar manai, kad miestas sugadina žmogų?

Miestas, su savo informacijos pertekliumi, ūžimu, lėkimu ir spraudimuisi pakeičia žmones – juk kitaip neišgyvensi. O vienas, nuošalyje gyvenantis žmogus su tuo nesusiduria, jam nereikia su tuo kovoti.

Vadinasi, žmonės gadina vieni kitus?

Nepasakyčiau, kad gadina. Sengirėje gyvenantys žmonės yra labai įdomūs, būtų įdomu juos atskleisti visiems. Jie geresni ar blogesni  – nežinau. Anksčiau visi pasakodavo anekdotus apie tai, kokie čiukčios kvaili. Bet čiukčios turi 300 skirtingų pavadinimų sniegui. Paleisk kokį vakarietį Sibiran – jis per porą valandų užsilenks, o čia čiukčia išgyvens. Jam nebus lengva, bet jis išgyvens. Kaip ten bebūtų, žmogus yra gamtos dalis.

Dar kurį laiką su Mindaugu vaikščiojome ir kalbėjomės. Jis netrukdavo atkreipti mano dėmesį į vieną ar kitą medį („Pažiūrėk į šitą pušį!“), gėrėdavosi aplink supančia gamta. Paklaustas, kokie jam patinka filmai, glaustai teatsakė: „Dokumentiniai. Geri“.

Apie šį režisierių galima vaizdingai teigti, jog jis ir įvaldęs savo stichiją, ir radęs savo nišą. Bet galima ir paprasčiau – Mindaugas Survila yra stebėtojas, atkakliai ir kantriai judantis savo tikslo link. O jo būsimoji juosta „Sengirė“, fortūnai nusišypsojus, gali tapti vienu iš didžiausių įvykių Lietuvos kino pasaulyje.

Markas Aurelijus Piesinas

Esu dar tik mokslus paviršutiniškai krapštantis jaunuolis. Todėl neįpareigoju itin rimtai vertinti tai, ką teplioju kinomaisto virtuvėje - visgi apie kiną aš nusimanau tik tiek, kiek esu matęs filmų. Perskaitę galite pajusti ir gardų gourmet prieskonį, o gali pasitaikyti ir nuviliantis bomžpakio atąskonis. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad ragaujate mano gaminių.
Markas Aurelijus Piesinas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *