Pasakiškas animatorės Jūratės Leikaitės pasaulis (Interviu)

Animatorė, režisierė, prodiuserė, scenaristė, dailininkė ir iliustratorė. Tiek epitetų galime priskirti menininkei Jūratei Leikaitei, kuri nepailstamai puoselėja lietuviškos animacijos tradicijas. Jos kurti animaciniai  filmai  „Margučių rytas” (2008)  ir „Taip Laima lėmė” (2011) pelnė Sidabrines gerves . Prieš keletą savaičių J.Leikaitė visuomenei pristatė knygą „Taip Laima lėmė: animacinio filmo gimimas“, kurioje  pasakoja animacinio filmo „Taip Laima lėmė“ kūrimo kelią. „Kinomaistas“ pakalbino Jūratę apie animacijos filmų kūrimą ir jos požiūrį į šią meno šaką.

Taip-Laima-leme-505x722

2011 metais pasirodė Jūsų mokomasis filmas „Animacijos magija“, kuriame atskleidėte, kaip buvo sukurti filmai „Taip Laima lėmė“, „Marti iš jaujos“. Kaip kilo mintis animacinio filmo „Taip Laima lėmė“ kūrybos procesą įamžinti knygoje?

Dėstau studentams animacijos meną, todėl žinau, kad trūksta literatūros, kuri padėtų pradedančiam kūrėjui. Keliaudama po įvairius pasaulio festivalius pamačiau, kad visose šalyse yra labai populiaru išleisti knygas apie filmo kūrimo procesą, skaitytojai domisi kūrybiniais užkulisiais, nuotraukomis, eskizais, komiksais pagal sukurtus filmus ir t.t. Tik mes Lietuvoje nieko tokio panašaus neturime. Esu sukaupusi nemažą kolekciją knygų „Making off“ užsienio kalbomis – dažnai vartau ir skaitau jas, visada atrandu ką nors naujo ir netikėto.

Turiu daug piešinių, iliustracijų, kurių, pabaigusi filmą, neišmetu, dažnai eksponuoju parodose, animacijos kūrybinėse dirbtuvėse su vaikais ir jaunimu. Žiūrovams įdomu, varto animacines scenas, žiūri eskizus, dekoracijas, celiuloidus. Sukūrusi filmą „Taip laima lėmė“ supratau, kad gali būti įdomus leidinys, nes turėjau daugybę skirtingomis technikomis atliktų darbų, kadruočių, personažų, komponuočių eskizų, todėl ir sugalvojau išleisti savo knygą apie kūrybą.

Viename interviu užsiminėte, jog dažnai žmonės nesupranta, kaip yra kuriami animaciniai filmai. Atrodo sunkiai suvokiama, jog kartais vienas animacinis filmas kuriamas kelerius metus, o prie proceso prisideda ne vienas žmogus. Trumpai papasakokite apie animacijos kūrimo procesą.

Pabandysiu trumpai papasakoti esminius animaciniu filmų kūrimo procesus. Viskas prasideda nuo pasiruošimo filmo gamybai: tai scenarijaus rašymas arba literatūros kūrinio interpretacija. Dailininko statytojo darbas – eskizai, personažų eskizai, dekoracijų eskizai. Režisūrinio scenarijaus kūrimas, filmo schemos kūrimas, dramaturginės sistemos kūrimas, personažų dialogai. Muzikinių motyvų parinkimas, dainų kūrimas. Dialogų įgarsinimas. Juodraštinės kadruotės kūrimas, epizodų kompozicijų kūrimas. Personažų charakteristikų kūrimas. Švaraštinės kadruotės kūrimas, animatiko piešimas. Dekoracijų atlikimas grafinėje technikoje. Animacinių komponuočių kūrimas, personažo pozos kadre, judesio trajektorijos sustatymas. Santykis su interjere esančiais objektais. Personažų ir objektų dydis. Šviesa ir tamsa kadre. Scenų taimingo sustatymas. Animacijos testų piešimas. Personažų paletės parinkimas.

Vėliau prasideda pats sunkiausias filmo gamybos periodas, kuris trunka ilgai: animacijos piešimas, skenavimas, klaidų taisymas, grafinės linijos valymas, šiukšlių kiekviename kadre valymas, kontūro spalvinimas, personažų spalvinimas, dekoracijų skenavimas, valymas, panoramų sujungimas, specialiųjų efektų sukūrimas, animaciniu personažų su dekoracija komponavimas, scenos ekspozicinio lapo sutvarkymas, scenos skaičiavimas kompiuteryje, scenos koregavimas, kelių scenų komponavimas pagal spalvinę paletę. Scenų montažas. Spalvinės korekcijos atlikimas. Garsinio takelio montažas. Dialogų montažas. Triukšmų ir garsų parinkimas. Garso ir muzikos režisūra. Postprodukcija. Titrų gamyba. Filmo paruošimas sklaidai.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kuri kūrimo stadija yra pati sunkiausia? Neteko nuleisti kada rankų ir pasakyti – metu animaciją?

Sunkiausia yra surasti kelią, kaip sukurti filmą, kaip konkretizuoti idėją. O vėliau sunkiausia yra pabaigti, nes po ilgo laiko būni be galo pavargęs… Kol kas neteko nuleisti rankų, bet nuovargį jaučiu… anksčiau gelbėdavo nežinojimas, kaip sunku pabaigti filmą – puldavau į naują filmo šturmą su didele energija, o dabar susimąstau, ar tikrai reikia… Tik vaikai, kurie su dideliu įdomumu žiūri filmus ir vis šaukia: „Dar, dar, dar…”  yra pagrindinė skatinanti kurti jėga.

Jūsų kuriama animacija – išties ypatinga, nes akcentuojate mūsų lietuviškas tradicijas ir palikimą. Iš ko pati semiatės idėjų?

Idėjos yra įvairios, dažniausiai įkvepia sakmė, pasaka, ar šiaip koks linksmas nutikimas. Daugelio pasaulio šalių autoriai kuria filmus pagal savo pasakas ir tradicijas. Daugiausiai filmus žiūri vaikai, jiems labai svarbu nuo pat mažumės matyti savo tautinius dalykus, jausti savo šaknis, protėvių dvasią… Vėliau visas dvasinis imlumas nuslopsta, atsiranda kitos vertybės ir interesai. Todėl jeigu norime, kad mūsų vaikai žinotų savo šalies tradicijas, reikia jas puoselėti nuo pat mažumės animaciniuose filmuose. Turime be galo įdomių pasaką, dainų, istorijų ir skirtingų personažų… Noriu sukurti linksmus filmus apie Kaukučius ir Naminukus, apie mistinius Aitvarus, paišdykauti su velniais, pakovoti su piktosiomis raganomis ir t.t.

Kuris iš visų Jūsų sukurtų animacinių filmas yra pats mieliausias?

Man patinka beveik visi mano sukurti filmai, juk jie – kaip mano vaikai. Aš auginu tris skirtingo amžiaus vaikus. Vyresniajam net 20 metų, o mažyliui, pagrandukui – tik dveji… O filmus tenka kurti ne visada tokius, kokius norėtumei, nes turi įtakos ir aplinkybės, finansinės, prodiuserinės ir asmeninės. Pats agresyviausias sukurtas filmas yra mano režisūrinis debiutas „Metamorfozės“; pats romantiškiausias – „Margučių rytas“ apie Velykų stebuklus ir margučių grožį; pats linksmiausias –  „Paparčio žiedas“, kuriame padūkę šoka velniukai; pats netikėčiausias –  filmas apie mano paauglę dukrą „Man reikia“; pats nepakartojamiausias yra sudėtingas ir koliažinis filmas „Užgavėnės“; pats lėčiausias ir sudėtingiausias menine prasme yra „Taip Laima lėmė“. Visi filmai yra skirtingi ir nei vieno negalėčiau išbraukti iš savo kūrybos. Visi yra mano gyvenimo periodai.

Viename interviu minėjote, jog ne visi dabartiniai animacijos studentai baigę mokslus ir toliau eina šia kryptimi. Kas jiems trukdo? Ilgas animacijos gimimo procesas?

Sudėtinga – filmų finansavimo sistema. Lietuvoje turime tik vieną animacinių filmų gamybos rėmimo fondą – Lietuvos kino centrą. Čia konkursui paduoda paraiškas visi, kas kuria filmus. Tiek vaidybinius, tiek animacinius ar dokumentinius. Ir visi tarpusavyje konkuruoja, tad animacijai prasimušti pro vaidybinius kooprodukcinius projektus yra labai sunku. Per metus yra finansuojamas tik vienas debiutinis filmas, o tiems, kurie yra sukūrę debiutus, sekančio filmo finansavimą gauti yra beveik neįmanoma. Todėl ir pasuka jauni žmonės skirtingais keliais: daugiausiai metasi į reklamų kūrimą, knygų iliustravimą, vadybą, interjerų ir internetinių svetainių kūrimą ir t.t. Gyventi iš animacinių filmų kūrimo jau tampa neįmanoma. Tai gali likti kaip hobis. Greitai iš viso gali būti ir taip, kad šios srities profesionalų kūrėjų Lietuvoje nebeturėsime… Nors reikia tikėtis, kad gal po kelerių metų situacija pasikeis. Būkime optimistai.

Dabartinis pasaulis labiausiai yra pripratęs prie „Disney“ stiliaus animacijos. Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinę mainstream animaciją? Kokius filmus išskirtumėte?

„Šrekas 1“, „Ledynmetis“, „Žaislų istorijos“ ir kiti komerciniai animacijos šeimai kūrinai yra naujų technologijų ir aukščiausio meistriškumo įrodymas. O žiūrovai niekada nelieka nusivylę. Autoriniai nedidelių, nekomercinių studijų filmai pasižymi meniškumu, stiliaus originalumu ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Man tai labai patinka. Ypač daug tokių filmų galime pamatyti tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis“, kuris jau vienuolika metų vyksta ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Kas metai šio festivalio programose pamatu išskirtinių aukščiausio profesionalumo menininkų kūrinius. Tai labai įkvepia.

Kokie Jūsų ateities planai?

Ateityje norėčiau sukurti pilnametražį animacinį filmą lietuvių liaudies pasakų motyvais. Būtų puiku sukurti animacinę lietuvišką abėcėlę patiems mažiausiems vaikučiams. Smagu būtų pabaigti jau pradėtą seriją nuotaikingų žiemos filmų vaikams apie Debesų ir Šalčio pasaulį. Norėčiau sukurti jau beveik visą nupieštą dvidešimt šešių minučių televizinį animacinį filmą apie anūkėlio ir senelio bitininko nuotykius sodyboje. O galvoje jau sklando poetinis filmas apie meilę ir dar daug kitų filmų…Pradžioje norėčiau gauti nors vienam iš šių projektų dalinį finansavimą…Kaip visada piešiu paveikslus ir organizuoju parodas. Norėčiau išleisti antrą knygą „Animatorės dienoraštis“ apie savo filmų „Margučių rytas“, „Užgavėnės“, „Metamorfozės“ ir kitų sukūrimo paslaptis…

Jūratės Leikaitės knygą „Taip Laima lėmė: animacinio filmo gimimas“  pavartyti galima čia.

Asmeninio Jūratės archyvo nuotraukos

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *