Aronofsky „Noah“ – netradicinis religinis filmas

„Noah“ – tai šeštasis kontraversiškai vertinamo režisieriaus Darreno Aronofsky filmas. Tai toli gražu nėra  pažodinė gerai žinomo biblinio pasakojimo apie Nojų ir pasaulinį tvaną iliustracija. „Noah“ – tikrai labai savaip ir originaliai suprastas pasakojimas ir gerokai skiriasi nuo to, ką žiūrovai yra įpratę vadinti religinės tematikos kinu.

Gal todėl buvo tiek daug Bažnyčios ir pasaulietiškos bendruomenės atstovų pasipiktinusių šiuo filmu. Kai kurie mano, kad tai pats prasčiausias D. Aronofskio darbas. Mano nuomone, tai vienas geriausių D.Aronofsky sukurtų filmų jo kūrybos istorijoje, kuris gerokai skiriasi nuo panašios tematikos kūrinių.

Tęsiant apie religinius filmus, Melo Gibsono režisuota juosta „The Passion of the Christ“ taip pat sukėlė  didžiulę sumaištį. Tačiau šis filmas koncentruojasi vien į fizinius šventojo potyrius, kai šis buvo nukryžiuojamas, ir visai pamiršta dvasinė Kristaus kentėjimo prasmė. Arba Larso Von Triero „Antichrist “ – labiau manipuliacija religiniais simboliais, o ne santykio su religija ar Dievu analizė. Kino istorijoje daug taip pat pavyzdžių, rodančių prieštaringą santykį su religija. Tokie yra L. Bunuelio, I. Bergmano filmai, kuriuose gausu kritikos Bažnyčiai bei išreiškiamos abejonės Dievo būvimu.

D. Aronofsky „Noah“ panašių idėjų neišsakoma, nėra tradicinių religijos simbolių. Šiame filme be jokios kritikos, be jokio smerkimo nagrinėjamas Dievo ir žmogaus santykis, o pats režisierius, atrodo, nesistengia užginčyti ar paneigti religines dogmas. D. Aronofsky filme Nojus, sukurtas aktoriaus Russello Crowe, yra kitoks nei dauguma žmonių įsivaizduoja: tiesmukiškas, griežtas ir tiesiog apsėstas teisingumo siekio bei, skirtingai nuo savo biblinio prototipo, nėra toks naivus  ir nuolatiniame dievobaimingame pamaldume.  Nojus su žmona Nami (aktorė Jennifer Connelly), sūnumis ir globotine Ila gyvena atsiskyrėliškai ir vegetariškai Žemėje, kuri yra juodai pilka dykynė, o žmonės, Kaino palikuonys, kuria atskirai savo miestus ir civilizaciją ant smurto, prievartos ir kruvinos kovos už būvį. Taip pat civilizuotieji nebetiki Dievu, yra nuo jo nusisukę.

Santykis su Dievu „Noah“ yra kitoks negu mes paprastai  įsivaizduojame. Jis yra vadinamas Kūrėju, o ne Dievu, siekiant pabrėžti jo galią kurti, kas yra aukščiausiasis gėris, ir tuo jis skiriasi nuo Kaino palikuonių, kurie tik naikina. Taip pat aronofskiškas Kūrėjas nėra kažkokia keista nežemiška būtybė, kelianti pagarbią baimę. Kūrėjas yra šiek tiek „nuleistas ant žemės“, dažnai filme skamba žodžiai, kad žmogus yra sutvertas pagal jo atvaizdą bei jis lygiai taip duoda ir atimą gyvybę.

Šiuo atžvilgiu Dievas nemaišomas su žemėmis, nesistengiama paneigti jo egzistavimo, o ir „Noah“ autorius nesprendžia asmeninių vidinių konfliktų. Kūrėjas tiesiog yra. Tai išties nauja, nes iš esmės kinas per savo gyvavimo istoriją išreikšdavo dažnai negatyvią nuomonę apie Dievą. Panašu, kad D. Aronofsky „reanimavo“ Kūrėją, pabrėždamas, kad jis turi ne vien kuriančiąją pusę, bet ir gali griauti bei naikinti, bei taip parodydamas, kad tarp dieviškojo prado ir žmonijos nėra jau tokia didelė praraja.

Taip pat šiame filme tiesiogiai Dievui nesimeldžiama. Nojus su Kūrėju, tiksliau Kūrėjas Nojui siunčia savo žinią per sapnus ir vizijas: kruvinos pagrindinio veikėjo pėdos, akyse pražydusios gėlės, skęstantis pasaulis vandens gelmėse, iš kurių pakyla tik gyvūnai.

Tuo siekiama parodyti, kad Kūrėjas yra visur ir jis bendrauja su žmonėmis savita ženklų kalba, tik reikia mokėti ją perskaityti. Ir jis tikrai nepamiršo žmonių, kaip mano Kaino civilizuotieji palikuonys.

„Noah“ įdomiai papildo kiti bibliniai motyvai, kurie parodyti dinamišku montažu: išsinerianti gyvatė, ranka, skinanti uždraustą vaisių, po to matomi dviejų žmonių siluetai raudonam degančiam fone – brolis Kainas akmeniu užmuša savo brolį Abelį.

Šie pasikartojantys, vieną kitą greitai keičiantys vaizdiniai tik paryškina aronofskišką idėją, kad kokie žmonės, toks ir Dieva. To nebuvo panašios tematikos filmuose, kuriuose teigiama, kad pati problema yra religinės dogmos bei pati Bažnyčia, o ne kiek pačių (ne)tikinčiųjų reikalas.

Lyginant šį D. Aronofsky filmą su ankstesne jo kūryba, galima pastebėti jam būdingus kūrybos bruožus. „Noah“ pradžioje dinamiškas vaizdų montažas primena „Requiem for a dream“ greitai besikeičiančius vaizdus, kai filmo veikėjai svaigindavosi narkotikais. Arba prisiminkime baleriną Niną iš „Black swan“, kuri buvo tarsi apsėsta savo scenos personažo, panašiai kaip Nojus savo teisingumo siekiu. Taip pat ypatingas dėmesys vizijoms, sapnams, kurios organiškai siejasi su realybe, yra labai aronofskiška. Nors savo filmus „Wrestler “ bei minėtąją „Black swan“ režisavo daug subtiliau, tačiau „Noah“ parodė, kad jis grįžo prie savo „kapotų vaizdų“ stiliaus, aiškiai juntamo „Requiem for a dream“.

Reziumė? „Noah“  tikrai verta žiūrėti. Ir visai nesvarbu, kokią religiją išpažįstame, tikime Dievu ar ne. Verta pamatyti vien dėl to, kad filmas neidealizuoja nei Dievo, nei Biblijos personažų, o linija, skirianti dangiškąsias jėgas ir žmones, yra labai plona.

Dalia Dudėnaitė

Dalia Dudėnaitė

Kino maisto virtuvėje tik pradedu gaminti visokius kepsnius, spageti, desertus ir padažus. Kartais sukuriu tikrai subtilaus skonio šedevriukus, o kartais - ką nors prisvilinu, persūdau ar įdedu kažką, nuo ko paskui skauda skrandį. Tikiuosi laikui bėgant man pavyks pateikti vis profesionaliau pagamintus skanėstus, džiuginančius kiekvieną gurmaną, negurmaną ir kitas alkanas sielas.
Dalia Dudėnaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *