Nerijaus Kanišausko animacija kuriama anglimi

Apie Nerijų Kanišauską dauguma pirmą kartą išgirdo per praėjusių metų „Sidabrinė gervė“ apdovanojimus, kuriuose jo animacinis filmas „Graži diena“ buvo nominuotas kategorijoje „Metų geriausias studento darbas“. Šiauliuose Audiovizualinio meno specialybę baigęs animatorius  ir toliau nerimsta – gavęs Lietuvos kino centro finansavimą kuria naują animacinį filmą.

Šis „Kinomaisto“ projekto „(ne)Mažoji kino Lietuva“ interviu su Nerijumi truputį išskirtinis tuom, jog atsakymus jis atsiuntė internetine erdve ir prie savo piešėjojo bei animatoriaus talentų pridėjo dar vieną – poetišką plunksną.

– Nerijau, pirmiausia, papasakok, kaip tavo animacinis filmas „Graži diena“ atsidūrė „Sidabrinė gervė 2013“ apdovanojimuose?

 Tuščios dienos jau buvo nuklaidinusios mane toli nuo kūrybos, o šalia gulėjo paruoštos darbininko pirštinės. Pašūkaliodavau, bet jau nebesispyriojau, sėdėjau ir plaukiau, kur neša. Besigrožėdamas agentūros „nulenkta galva“ vaizdais, kyštelėjau akį į elektroninę pašto dėžutę, kurioje radau Viktoro Gundajevo laišką (apie Šiaulių kino meno klubo pirmininką  V. Gundajevą jau rašėme čia – autorės past).

Iki tol mes nebuvome pažįstami, todėl į laiško turinį žiūrėjau skeptiškai (savikritiškumu ir pesimizmu nesiskundžiu). O jojo turinys buvo toks, kad jis matęs mano animaciją „Graži diena“ ir reikėtų pabandyti nusiųsti jį į „Sidabrines gerves“. Šiandien visą šią situaciją galiu vadinti netikėta pagalbos ranka. Nuo emocijos iki praktikos esu dėkingas Viktorui. Be šio žmogaus „Graži diena“ nebūtų atsidūrusi „Sidabrinėse gervėse“.

– Ar susilaukei daugiau dėmesio po minėtų apdovanojimų? Tęsiant tą pačią temą, Lietuvos kino centras skyrė finansavimą tavo kuriamam animaciniam filmui „Bimas“. Kaip pavyko gauti šią paramą?

Didžiausią dėmesį po apdovanojimų parodė dėdė vardu Pasitikėjimas Savimi. O toliau tęsėme bendravimą su Viktoru Gundajevu. Man įteikė žinias, jog jei parašau dėmesio vertą scenarijų, siunčiame paraišką į Lietuvos kino centrą finansavimui gauti. Žinojau, apie ką rašysiu. Scenarijus spardėsi minčių įsčiose jau senai, bet niekada nebuvo bandytas užfiksuoti, o tai sudėtingiausia. Susidariusios eilės klausimų ir vis jie ne toje eilėj atsistoja, čia vėl nėra atsakymo…

Pavyko ant lapo suguldyti istoriją vardu „Bimas“. Parodžiau Viktorui, teigiamai įvertino. Toliau visus dokumentų tvarkymus, siuntimus, oficialius parašus ir t.t. tvarkė Viktoras. Vėlgi, be šio žmogaus turbūt viso vyksmo eiga būtų nė neprasidėjusi. Tai, jog „Graži diena“ buvo nominuota „Sidabrinėse gervėse“, man, kaip debiutantui, buvo, be jokios abejonės, didelis pliusas.

Kadras iš animacinio filmo „Bimas“.

Kadras iš būsimo animacinio filmo „Bimas“.

 – Papasakok plačiau apie „Bimą“. Kada filmas bus baigtas? Kas prisideda prie jo gamybos?

„Bimas“ pasakos istoriją apie nuošalios sodybos gyventojus: šunelį Bimą ir močiutę Danutę, motinišką meilę, artimojo netektį, mažų romantikų nemirtingą galią ir silpnybes. Tikiuosi, jog šių metų pabaigoje „Bimas“ bus baigtas. Projektą prodiusuoja „Šaulių kino meno klubas“, o aš grumiuosi su piešiniais ir laiku.

Kadras iš animacinio filmo „Bimas“.

Kadras iš būsimo animacinio filmo „Bimas“.

– Kiek žinau, pats esi kilęs iš Pakruojo rajono. Galbūt gyvenimas mažesniame mieste ir inspiravo šią „Bimo“ istoriją?

Taip, Pakruojo krašte gimiau ir užaugau. Manau, nori ar nenori, mintys būna mirkomos supančioje aplinkoje ir emocija būna persigėrusi tuo, kas vyksta aplink tave. Ne išimtis ir „Bimas“. Esu stebėtojas, matyt, todėl akys taip linkusios rankiotis masalus. Vieni būna trumpalaikiai ir jų nė nespėji panaudoti, kiti užsibūna ilgai kišenėje. Tada sėdi prie stalo ir mėgini pagauti jais idėją sakinį ar vaizdą. Dažnai lieki tuščias. Kartais, galvojęs turįs nuostabiausią masalą, sugauni špygą, o kartais paprastas jaukas privilioja gražų rezultatą. Nebūtinai pradinis jaukas būna susijęs su galutiniu rezultatu, niekada nežinai, ką gali pagauti.

– Papasakok plačiau, kaip nusprendei studijuoti audiovizualinius menus Šiauliuose. Kas inspiravo?

Maniau, jog fotografija ar filmavimas yra tos sritys, į kurias norėčiau pasinerti. Šiaulių universitetas kaip tik tą galimybę ir siūlė. Namai prie pat, nebuvo noro kraustytis kažkur kitur.

1

– Tęsiant kalbą apie studijas. Minėjai, jog savo kursiniam darbui norėjai rinktis dokumentiką, tačiau darbo vadovas, Šiaulių universiteto dėstytojas doc. Arūnas Uogintas, atpurtė tave nuo šios minties. Papasakok plačiau, kaip kilo mintis pradėti kurti animaciją.

Pradėjęs studijuoti supratau, jog fotografijoje esu kone tragiškas, o su filmuota medžiaga tvarkiausi kiek padoriau. Nebuvau pavyzdinis studentas, plūduriavau. Atėjo animacijos paskaitų laikas. Iki tol nebuvau su šia sritimi susidūręs. Įvyko tas pirmasis meilės blyksnis, bet kaip gi be dramos. Kvailai laikiausi įsikibęs kameros ir mūsų santykiai nesužydėjo. O ir pirmoji animacija buvo visiškai kompiuterinė, kažko jai trūko.

Apie doc. A.Uogintą galiu atsiliept tik geriausiais žodžiais, bet pirmasis susitikimas buvo baisus košmaras. Atėjau nusiteikęs kurti dokumentiką, bet buvau griežtai išpurtytas dėl savo pasirinkimo. Dar keli sunkūs susitikimai ir dėstytojas, kažkokiais būdais, išsijojo viską, kas nereikalinga, liko du gabalėliai mano galvoje: animacija ir anglis. Apie pirmąjį gabalėlį jau minėjau, o anglis buvo užmirštas piešimo draugas. Juos abu sujungiau, taip gimė animacija „Žingsniai“. Tai buvo pirmasis mano darbas būtent tokia stilistika, kuri lydi iki šiol. Pasiekus ketvirtą kursą, pats prašiau, jog doc. A. Uogintas būtų baigiamojo darbo vadovas. Be šio dėstytojo pagalbos animacijos „Graži diena“ nebūčiau sukūręs.

– Tavo animacinių filmų herojų personažai kuriami anglimi. Kodėl susižavėjai būtent šia technika?

Gal anglis yra tiksliausias veidrodis, kuriame matau save? O ir atskiri nupiešti gabalėliai yra vizualiai lipnūs ir jungiasi kartu, kas man patogu, kuriant vaizdą bei judesį animacijoje.

– Anglis jau savaime yra tamsi, šiurkšti piešimo priemonė, su ja neišgausi preciziškų, švarių linijų. Tavo kūriniai (ir piešiniai), daugiausiai turi melancholiškas, groteskiškas asociacijas ir nėra iš prigimties linksmi. Kur semiesi inspiracijos?

Visoje mano veikloje diktatorius – emocija. Yra daug gražių dalykų, bet tamsus snaudžiantis kampas užsiklojęs voratinklio skiaute man yra mielesnis nei spindinti, preciziška švara.

– Kuomet užklausiau tave apie interviu, poetiškai apibūdinai save kaip žmogų, kuris gyvena aminacijos kūrimo rimtu. Nemėgsti gyvų interviu, nes atsakymų reikia greitai, o štai rašytinis žodis tau artimas. Ką rašai?

Nėra taip, kad daug rašyčiau. Tik tai įeina į detales, iš kurių lipdau kūrinį: tekstas, piešinys, judesys, istorija. Jei kiekvieną iš stalčiaus išleisčiau po vieną, abejoju, ar jie susilauktų dėmesio. Nesu stiprus nei vienoj iš šių sričių, bet kai jas susidedu į vieną krūvelę ir lipdau, matyt, įvyksta kažkokia teigiama reakcija. Jei ne palankūs įvertinimai, nebūčiau net drįsęs patikėti, jog galiu sudominti.

2

– Ar nebūna sunku, kaip pats minėjai, visą dieną kurti kelių sekundžių pasakojimą  apie bulvės kelionę link dantų? Nesinori kartais tos animacijos mesti ir užsiimti greitesnį rezultatą duodančia menine veikla?

Esu flegmatiška sraigė, tad kitoje srityje sprinteris būčiau netikęs, o animacijos ilgoji distancija man priimtinesnė. Bet būna momentų, kai norisi mesti apskritai viską, kas susiję su kūryba, ir iškeldint visus klausimus KAS KODĖL KAIP, bet tai trunka neilgai ir tada tenka atgailaut, kad manęs neišmestų.

– Beje, kiek laiko užtrunka vieno filmuko kūrimas?

Turbūt jau keturi mėnesiai su įvairiomis duobėmis ir sausromis, o „Bimas“ vis dar nebaigtas.

– Kokie tavo ateities planai?

Visos mintys pasinėrusios „Bimo“ kūrime. Galutinis rezultatas atsakys, ar man lemta likti animacijoje.

Daugiau Nerijaus kūrybos pavyzdžių  galite rasti  Facebook.com/kanisauskasnerijus

Asmeninio N. Kanišausko archyvo nuotraukos

ne mazoji kino lietuva baneriukas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *