Nemoteriška moters Alberto istorija filme „Albertas Nobsas“

Moteris, persirengusi vyru, nėra nieko keisto. Kaip ir vyras, persirengęs moterimi. Tiesiog mūsų lytis nusprendžia, kokiais drabužiais turime rengtis, nors ir kartais to nenorime. Tačiau ne visada vertinu vyrus, persirengusius moterimis, ir moteris, persirengusias vyrais, filmuose.

Galbūt minėtas neigimas prasidėjo tuomet, kai populiarioji masė pasigavo šią idėją kaip pigų būdą pralinksminti žmones arba pasiekti tiesioginio žiūrimumo efektyvumo. Persirengimo kita lytimi, kaip ir nuogumo, efektas kine dažniausiai būna ypač patrauklus  žiūrovams, tačiau jis turi ypač derėtų prie filmo turinio, idėjos ir meninės struktūros.

Vyriški drabužiai ir Alberto vaidmuo filmo „Albertas Nobsas“ („Albert Nobbs“, 2011) pagrindinei aktorei Glenn Close ir jos vyriškajai partnerei Janet McTeer tiko taip natūraliai, jog persirengimo faktorius čia nevaidino pagrindinio vaidmens. Jis buvo toks nepastebimas ir tuo pačiu toks natūraliai efektingas, jog nekeista, jog Glenn Close ir Janet McTeer buvo nominuotos 2012 metų Oskaro statulėlėms už Alberto ir Huberto vaidmenis (nors ir jų negavo). Išties, Oskarą šioms dviems aktorėms paskirčiau net jei jos būtų vaidinusios kitų lyčių. Nes nesvarbu, ką bevaidintum, turi būti geras aktorius. Ir nei vyriškas kostiumas, nei povo plunksnos, nei riterio šarvai nepaslėps to, ko neturi.

Albert Nobbs

Albertas Nobsas ir Hubertas.

jos

Štai kaip Hubertas ir Albertas Nobsas atrodo realybėje. Aktorės Glenn Close ir Janet McTeer.

Kolumbiečių režisieriaus Rodrigo García (beje, jis yra garsaus rašytojo Gabrielo García Márquezo  sūnus) filmo „Albertas Nobbsas“ scenarijus paremtas rašytojo George’o Moore knyga, kuri pasakoja  istoriją apie airių darbininką Albertą Nobbsą – moterį, gyvenančią vyro kostiume, kad gautų darbą moterims nepalankiame XIX amžiaus klimate. Vyriškas kostiumas ant Alberto pečių guli jau bene trisdešimt metų, o visus prabangiame ponios Baker valdomame viešbutyje uždirbtus pinigus jis taupo savo senai svajonei – mažai tabako parduotuvei.

Netikėtas sienų dažytojo Huberto Page’o (aktorė Janet McTeer) vizitas viešbutyje ir nakvynė Alberto kambaryje apverčia pedantiškai sustyguoto drovuolio gyvenimą ir širdį. Vargšas Albertas nesuvokia fakto, kaip vyru persirengianti Hubertas sugebėjo vesti moterį. Šis, mums keistai atrodantis klausimas, bei meilė naiviai tarnaitei Helen Dawes (aktorė Mia Wasikowska) atverčia Alberto gyvenime naują puslapį – siekimą nebūti vienišam ir vesti Helen. Tik kas Albertui atsakys į svarbiausią jam iškilusį klausimą:

„Pasakyti Helen jog aš moteris prieš ar po vedybų?“

„Albertas Nobbsas“ – keistas filmas. Keistas gerąja prasme. Keistas nes jame gyvenantys herojai – nepritapėliai ir savotiškai naivūs personažai, visais būdais besistengiantys išgyventi normų sukaustytoje XIX amžiaus airių visuomenėje. Visuomenėje, kurioje moterys negali gauti norimų darbų, o homoseksualizmo sąvoka buvo nesuvokiama taip, kaip dabar. Ir turbūt kas labiausiai žavi šiame filme – tai jo daugiasluoksniškumas ir režisieriaus sugebėjimas nepateikti visko tiesiogiai, o kalbėti per detales ir simbolius. Ir, kas svarbiausia, „Alberto Nobbso“ personažai nėra patrauklūs ar mums priimtini, o filmo istorija nesibaigia laimingai.

bb

Bet pradėkime nuo patrauklumo. Albertas Nobbsas nėra tradicinio grožio moteris, kuri savo moteriškumą slepia po vyriškais drabužiais. Dažniausiai šis slėpimas žiūrovams būna patrauklus dėl seksualinių prasmių, nes visiems knieti pamatyti, kas slypi po vyriška sermėga. Tačiau Albertas ne toks – jis nėra seksualus. Tai labiau naivus, psichologiškai sugniuždytas vyras, kuris savo moteriškumą prarado jau seniai.

Režisierius net nesistengia Alberto parodyti kaip moters ir tik filmui įsibėgėjus, galime tai suvokti iš mažos utėlės, patekusios į Alberto apatinius. Net Albertui bendraujant su Hubertu neoficialioje aplinkoje su juo ir jo žmona, nei vienas neatkreipia dėmesio, kad visi trys, sėdintys prie stalo, yra moterys. Ir tik filmui besibaigiant abi/abu pagaliau apsirengia moteriškomis suknelėmis, kurios joms nepriduoda jokio moteriškumo. Herojės labiau panašios į vyrus, apsirengusius moteriškai drabužiais, ir nežinančius, kaip besielgti.

mo

Liūdniausia filmo dalis ateina tuomet, kai nebesuvoki, ar Albertas yra vyriškais drabužiais persirengusi lesbietė, ar savo tapatybėje visiškai pasimetusi moteris. Albertas filme šmėriuoja tarsi belytis, kuklus personažas, nesuvokiantis, kad jis išties nėra vyras ir negali turėti žmonos, kuri nėra homoseksuali.

Jo gyvenimas paremtais simboliais – maža svajonių tabako parduotuvė jam asocijuojasi su laisve, nors jis niekada ir nerūkė. Parduotuvės gale esančiame kambarėlyje jis įsivaizduoja savo būsimą žmoną, nors ir nesuvokė, kad tai neįmanoma.

Netgi Alberto mirtis labai simboliška – jis tiesiog užmigo ant pagalvės ir niekada nepabudo. Tik kraujo takelis iš jo ausies nurodo, jog jis susitrenkė galvą. Tiesiog jam nebuvo lemta išgyventi šiame žiauriame pasaulyje, kuriame naivumo kaina didelė – mirtis. Lygiai taip, kaip ir naivios tarnaitės Helen meilės istorija, prasidėjusi tarp lauke besiplaikstančių džiūvančių skalbinių ir lygiai ten pat pasibaigusi – tik jau su nelaimingos meilės vaisiumi ir su galimai numanoma nauja ateitimi.

Štai kaip aktorė Glenn Close buvo grimuojama Alberto vaidmeniui:

Beje, Glenn Close  ne šiaip pasirinkta šiam vaidmeniui. Aktorė pirmą kartą Albertą Nobbsą suvaidino dar 1982 metais teatro scenoje ir  net 15 metų stengėsi šią pjesę atvesti į kino ekranus. Šį kartą ne režisierius ieškojo tinkamos aktorės, o ji susirado režisierių. Ir turbūt negalėjo būti atvirkščiai, nes, atrodo, Glenn Close tiesiog gimė šiam vaidmeniui ir jos atsidavimas Albertui pavirto į išties dramatišką drovuolio Alberto trumpo gyvenimą dramą.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *