„Lucy“ – žmogiškumą nužudęs tobulumas

Kine superherojai paprastai būna arba stiprūs raumeningi vyrai, arba dailios katytės. Be geros anatomijos ir į akis (ne)krintančio garderobo, tokiems superherojams privalu turėti nežemiškų galių, kurias jie panaudoja gelbėdami pasaulį nuo blogio. Jų vardai visada būna skambūs ir apeliuoja į jų nepaprastus gebėjimus, kaip antai Supermenas, Betmenas. Šių neeilinių sugebėjimų būtybių istorijos į kiną paprastai atkeliauja iš komiksų ar knygų.

Prancūzų režisieriaus Luco Bessono „Lucy“ – ne visai tinkamas apibūdinti kaip tipiškas mokslinės fantastikos pavyzdys dėl filosofinio požiūrio į neribotų galimybių savininkus.

„Lucy“ siužetas paremtas populiaria moksline hipoteze, jog žmogus išnaudoja tik 10 procentų savo smegenų ir svarstymais, kas būtų, jei atsirastų koks nors unikumas, sugebantis išnaudoti visą 100. Toks, tiksliau tokia, atsiranda. Tai mergina vardu Lucy, kuri nesiskiria nuo bet kurios kitos savo bendraamžės (bent jau iš pradžių), kol jai po nemalonaus susitikimo su korėjiečių mafija į skrandį chirurginiu būdu inkrustuojami naujos kartos narkotikai. Kvaišalų paketas pratrūksta pilve ir Lucy, mergina ala Marilyn Monroe, pamažu virsta Terminatoriumi.

„Lucy“ istorija panašumų turi su halkų ir žmogaus vorų istorijomis. Šie, buvę paprasti mirtingieji nieko neišsiskyrę iš kitų pilkų žmogelių, staiga apradijuoti, apipilti kenksmingom medžiagomis ar kitaip išorės jėgų paveikti staigiai išmoksta triukų, gerokai viršijančių žmogiškus sugebėjimus. Žinoma, tada tos pilkos pelytės panaudoja savo naujus talentus kuo geriausiems tikslams, tačiau Lucy to net neketina daryti. Ji savo augantį potencialą panaudoja asmeniniams tikslams ir mokslo labui. Taip pat ji nesusigalvoja skambaus pseudonimo, atspindinčio merginos visas nepaprastybes, nesipuošia savitos mados kostiumu. Ji taip ir lieka Lucy.

Pagrindinę heroję suvaidinusi aktorė Scarlett Johnsson nepabrėžia fizinių galimybių, o išryškina savo veikėjos nuolatos augantį intelektinį potencialą. Tačiau Lucy virsdama tobulumo įsikūnijimu praranda savo žmogiškumą. Filmo pradžioje ji turėjo visą žmogiškųjų emocijų paletę, o progresuodama tą prarado.

Tokios merginos tipažas yra tarsi technokratinės visuomenės įvaizdis. Nors daugelis gyvenimo sričių yra gerokai ištobulėjusios ir modernizuotos, bet su evoliucija bei tobulumu mažėja žmogiškumas. „Lucy“ keliamas retorinis klausimas: ar toks nenumaldomai greitas progresavimas ir technologinis tobulėjimas iš tikrųjų yra kūryba? O gal tai tiesiausias kelias į destrukciją ir visišką susinaikinimą?

Abejonės, ar progresas tik nėra regresas, pateikiamos ne vien per herojės Lucy prizmę, bet ir per montažą. Filmo pradžioje paralele gretinami pagrindiniai siužeto fragmentai su tokiais vaizdais kaip pelė, bėganti tiesiai į spąstus su sūriu, ar Lucy susitikimas su korėjiečių mafija ir tigras, medžiojantis gazelę. Bei gretutinis pasakojimo būdas, kai pakaitomis rodomos Lucy ir neurologijos profesoriaus siužeto linijos. Taip išryškinamas filosofinis, egzistencinis požiūris į staigų civilizacijos augimą ir žmogiškumo nuosmukį.

Paprastai mokslinės fantastikos filmuose, bent jau apie visokius super… , yra išaukštinami viršžmogiški sugebėjimai ir technologinė pažanga. „Lucy“ tokie laimėjimai kvestionuojami, ar tai iš tikrųjų taip patrauklu ir kokia kaina visa tai pasiekiama.

Bessonas laikomas pačiu holivudiškiausiu Prancūzijos režisieriumi, garsėjančiu tuo, kad gerai supurto žiūrovą savo filmuose rodydamas agresiją ir žiaurumą. Taip, šįkart kraujo ir ginklų netrūko, ir šiuo aspektu L. Bessonas nenuvylė savo gerbėjų. Jis neišdavė ir mylimiausios „supermoterų“ temos, panašūs motyvai atsikartoja jo filmuose „Joan of Arc“, „The Fifth Element“ ar „Nikita“. Nors kai kurių kino kritikų šis režisierius yra lyginamas su „Naujosios bangos“ kūrėjais, tačiau pats L. Bessonas tai neigia. Gal tokiu palyginimu labiau norėta pabrėžti ne kūrybinius ar stiliaus panašumus, o įtaką kinui kaip menui ir industrijos šakai.

 L. Bessono „Lucy“ parodo, kad jis liko ištikimas sau, suabejojo civilizacijos progreso nauda, klausdamas, ar tai tikrai yra kūryba, o gal veikiau žmogiškumo naikinimas. Filme nepateiktas vienintelis atsakymas, kad yra gerai, paliekant teisę pačiam žiūrovui apsispręsti ir eiti pasirinktu keliu.

Dalia Dudėnaitė

Dalia Dudėnaitė

Kino maisto virtuvėje tik pradedu gaminti visokius kepsnius, spageti, desertus ir padažus. Kartais sukuriu tikrai subtilaus skonio šedevriukus, o kartais - ką nors prisvilinu, persūdau ar įdedu kažką, nuo ko paskui skauda skrandį. Tikiuosi laikui bėgant man pavyks pateikti vis profesionaliau pagamintus skanėstus, džiuginančius kiekvieną gurmaną, negurmaną ir kitas alkanas sielas.
Dalia Dudėnaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *