Įspūdžiai iš lenkų animatoriaus Witoldo Gierszo retrospektyvos

Praėjusią savaitę Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis 2015“ visus pakvietė į Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejų, kuriame įvyko vieno žymiausių Lenkijos animatorių Witoldo Gierszo retrospektyvinis kūrybos vakaras. Autorius džiaugėsi susurinkusia publika sakydamas: „Jei ateina nors vienas žiūrovas, tuomet kūrinys jau turi galimybę tapti meno kūriniu“. Vakaro metu pusantros valandos filmų programoje buvo parodyti ryškiausi ir svarbiausi W. Gierszo darbai, kurie puikiai atskleidė kertinius menininko kelio etapus, savitus kūrybinės išraiškos ieškojimus. Lenkų animatorius papasakojo apie savo kūrybinį kelią animacijoje.

Įdomu pastebėti, jog Witoldas Gierszas animacijos srityje dirba jau 65 metus. Jaunystėje studijavęs ekonomiką, netikėtai pasuko animacijos link. Jau po ketverių metų tapo direktoriaus asistentu ir pagrindiniu animatoriumi Bielsko – Biala filmų kooperatyve Lenkijoje. Vos po šešerių įkūrė savo animacijos studiją, kuri 1958 metais tapo nepriklausoma. Pradėjęs karjerą, kaip ir daugelis to laikotarpio animatorių Gierszas naudojosi tradicinėmis technikomis ir konvenciniais metodais. Net ir būdamas jau brandaus amžiaus retkarčiais sugrįždavo prie įprastinės, „disnėjiškos“ animacijos. Tačiau bėgant metams šias priemones režisierius naudoja vis rečiau, o jo ketvirtas filmas „Neoninė epigrama“ jau perteikia tuos pokyčius, kuriais greitai persiims visa Gierszo filmografija.

Pasak lenkų kritiko Andžejaus Kosakovskio, tai buvo „poetinis pokštas, kuriame intensyvių spalvinių elementų žaidimas, atlieka pagrindinį vaidmenį“. O perfrazuojant Gierszą, galima teigti, kad jo filmuose ne kas kita, o pati animacijos medžiaga, jos priemonės diktuoja siužetą, kuris būtent dėl šios priežasties ir pasiekia tokį aukštą estetinį lygmenį. Paklaustas, kaip atrado šį savitą stilių, režisierius paaiškina, jog išsėmęs tradicinės animacijos metodus, ieškojęs kažko savito. Taip staiga atradęs, jog daug įdomiau yra dirbti su eskizais, atgaivinti juos spalvomis.

Ypatingas vaidmuo spalvoms tenka viename pirmųjų Gierszo filmų „Mažasis Vesternas“. Spalva čia vaidina kone pagrindinį vaidmenį. Neįmantrus siužetas – nutrūktgalviškos kaubojų gaudynės prerijoje, greitai besikeičiantys rakursai ir panoramos leidžia pasireikšti visiems meninės animacijos aspektams – veikėjų plastiškumui, charakteringumui, bendrai vaizdo estetikai – puikiai apibendrintiems panoramų vaizdams ir abstrakčioms detalėms, primenančioms kone menininkų modernistų tapybą. Galiausiai pats Gierszas teigia, jog jis nėra tas režisierius, kuris bet kuria kaina primygtinai stengiasi savo kūriniams suteikti filosofinę prasmę. Veikiau jis laiko save „animavimo teptuku prieš kamerą“ technikos atradėju ir mano, kad pati animacija, pats meno kūrinys, jo kalba jau savaime gali būti filosofiški.

Ne mažesnio dėmesio verta  „Raudona ir juoda“ animacinė apybraiža. Vėlgi, atrodo, paprastučiame siužete skleidžiasi jau ne tik meninių, bet ir filosofinių apmąstymų gijos. Režisierius tarsi supina realybę ir fantaziją – į kadrą patenka ir operatoriai. Animaciniai veikėjai pasiekia tokį savarankiškumą, kad, tarytum nuo jų priklauso, ar realusis pasaulis įžengs į meninę erdvę, ar ne. Tokiu būdu Gierszas nepaprastai sugyvina savo personažus, tarsi pakylėja juos iš animacinio į beveik realų lygmenį.

Turbūt vienas įspūdingiausių vakaro filmų – „Laukimas“. Čia dar kartą, tik šįkart jau daug įspūdingiau susipina animacijos ir realusis pasaulis. Trumputis filmukas geba pavaizduoti, kokia stipri gali būti vaizduotės jėga – kas gali įvykti per patį įprasčiausią laukimą kavinėje. Stalo įrankiai, paprasti daiktai ir servetėlės atgyja ir per kelias akimirkas išgyveną nepaprastai estetišką meilės, vilties ir nusivylimo dramą.

Vakaro kulminacija tapo vienas geriausiai žinomų Witoldo Gierszo darbų – „Arklys“, taip pat ir tiksliausiai atskleidžiantis režisieriaus taip pamėgtą motyvą – laisvus, niekieno nesuvaržytus ristūnus. Vėlgi istorija čia paprasta – laukinis žmogus bando sugauti ir prisijaukinti žirgą. Tačiau kaip nepapaprastai ji perteikta! Per nepilnas septynias minutes ekrane išvystame begales tikrų tapybos šedevrų – kiekvienas atskiras kadras tampa unikalia tapybos kompozicija.

Galiausiai buvo pristatytas naujausias, šių metų režisieriaus darbas „Signum“ – „Ženklai“, paremtas panašiais motyvais – bandymu įsijausti į laukinių žmonių gyvenimą, įsigyventi į urvų piešiniuose išlikusias scenas. Kaip ir kituose siužetuose čia vėl labai svarbus tampa plastiško arklio judesio motyvas. Įdomu, jog W. Gierszas šiame filme kalba ir apie meno universalumą, bendražmogišką jo prigimtį, šiuolaikinę Lenkiją sujungdamas su priešistoriniais laikais. Kaip ir kituose darbuose, čia nėra naudojamos kompiuterinės technologijos, o veikiau bandoma išnaudoti tradicines technikas, papildant jas įvairiomis netikėtomis subtilybėmis. Pavyzdžiui, pastarasis filmas buvo sukurtas piešiant vien tradicinėmis technikomis ant akmens.

Witoldo Gierszo kūryba parodo, kokia įdomi, įvairi ir netikėta gali būti animacija. Laikais, kai visą mūsų dėmesį sutelkia vaidybinio kino vaizdai, meninė, nekomercinė animacija tampa tikra atgaiva žiūrovo akiai. O ką jau kalbėti apie Witoldą Gierszą, kuris savo darbuose dažnusyk sugeba atsisakyti filosofinio patoso ir kalbėti vien meno plastikos kalba. Savaime suprantama, tai kūrėjas, kurį Lietuvos žiūrovui dar reikia atrasti, o ypač kiekvienam bent kiek besidominčiam animacija, kinu ar vaizduojamaisiais menais.

Augustas Kalinauskas

Augustas Kalinauskas

Studijuoju lietuvių filologiją ir labai domiuosi filosofija, bendrąja kultūra apskritai. Kinas man - tai erdvė, kurioje visa tai galiu panaudoti kūrybiškai tiek rašant, tiek kuriant. Mat laisvalaikį taip pat mėgstu užpildyti kinu - kuriu trumpametražius filmus, muzikinius klipus, reklamas.
Augustas Kalinauskas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *