Kur slypi tikrasis Guilermo del Torro „Crimson peak“ siaubas?

Laisvai besiliejančios kraujo upės, kilometrais išvyniotos nelaimėlių žarnos, plačiai iš baimės išplėstos ar išplėštos akys, aukštas moteriškos isterijos balsas – būtina siaubo filmų atributika. Šių filmų personažai tapo (ne)pabodusiais reliktais: blyškiaodžiai vampyrai, neaiškios kilmės pabaisos, žemiški žudikai, psichopatai ir jų aukos, randančios su kiekviena filmo minute vis baisesnių įrodymų, liudijančių persekiojančio psichopato aukščiausios prabos blogį. Kiekvienas save gerbiantis siaubo filmų žiūrovas-ekspertas nė nemirktelėjęs pasakytų, kad tai – nesenstanti ir nepabodusi šio žanro klasika. Kaip kitaip?

Kitaip būna. Naujausias režisieriaus Guilermo del Torro filmas „Crimson peak“ (2015) yra tikrą atgaivą širdžiai ir sielai teikiantis desertas siaubo žanro mėgėjo, gurmano ar šiaip prašalaičio žvilgsniui. Gotiškas siaubo ir romantikos prisodrintas filmas prikėlė pačias geriausias tematikos „namas, kuriame vaidenasi“ tradicijas.

„Crimson peak“ nukelia į XIX a. pabaigos Niujorką, kuriame industrializacijos epogėjo viršūnėje jauna, pradedanti rašytoja Edith Coushing teigia, kad vaiduokliai yra tikri. Mergina matanti juos visą gyvenimą. Vaikystėje netekusi mamos, užauginta turtingo tėvo, ji bodisi privilegijomis ir elitiškai blizgiu gyvenimu. Jos įsitikinimus greitai pakeičia iš Anglijos atvykę du elegantiški ir kilmingi svečiai: baronetas Thomas Sharpas ir jo sesuo Lucille, kurie  bando surasti lėšų savo verslui. Netrukus tragiškai miršta jaunosios rašytojos tėvas ir ji akimirksniu atsiduria galantiškojo aristokrato glėbyje. Kaip jo žmona.

Sutuoktinio griūvančiame dvare Edithai pamažu  kraupias naujųjų namų paslaptis atskleidžia ten ramybės negalintys rasti vaiduokliai, kurie pasirodo tiesiai prieš akis – žmogiškojo pavidalo pajuodusios liekanos. Šios būtybės neromantizuojamos, tuo labiau nėra apeliacijos į praeities idealizavimą. Veikiau, tai šiurpios praeities šmėkla, kuri sunkiai slegia dabarties gyventojų pečius. Anapilio dvasios nėra vien nostalgijos nekeliančio vintažo simbolis, nes jos dažnai įspėja apie ateityje gresiančius pavojus.

Nesaugumo jausmą ir blogą nuojautą sustiprina ne vien daugiaprasmis šmėklų vaizdavimas, bet ir gotiškos estetikos fonas – aukštai į dangų kylantis dvaras ir jo viduramžius primenanti architektūra, susukti laiptai, kiauras stogas, pro kurį krenta lapai ir sninga, drugeliai, besiplaikstantys aplink vos rusenančią šviesą, geltonas šilkas, mėlynas aksomas ir subtilus žaidimas juoda, balta ir raudona spalvomis.

Guilermo del Torro savo filmuose teikia ypatingą reikšmę garsams, jų akcentavimas – tarsi režisieriaus parašas. „Crimson peak“ paslaptys lenda į dienos šviesą akomponuojant vėjo aimanoms, durų girgždėjimui, seno lifto dundėjimui, virtuvės rykų skimbčiojimui bei išryškinta buitine akustika (įvairūs pabrūžinimai, šnaresiai, skrebenimai).

Kitas šio režisieriaus kūrybos bruožas – tvirtinimas, kad antgamtinės būtybės egzistuoja iš tikrųjų. Keliais „Oskarais“ įvertinto „Pan‘s labyrinth“ (2006) pagrindinė veikėja tiki, kad fėjos ir kitos pasakų būtybės egzistuoja.

G. del Torro atsisako visokių nebeįdomių žanro klišių, tokių kaip „rasti įrodymai“, kurių dažniausia paskirtis – įbauginti žiūrovą. Kad ir dažnas siaubo filmų triukas tokia tematika – nuotraukos, kuriose užfiksuoti vaiduokliai. „Crimson peak“ teigiama, kad tai labiau optinė apgaulė.

Pabaigai,  G. del Torro siaubas – ne atviros kortos, o paslaptys. Ne žudikas, kuris demonstratyviai švaistosi peiliu, o mažai kalbanti gražuolė. Ne plačiai išplėstos baimingos akys ir ne isteriškas klyksmas, o mirtina tyla. „Crimson peak“ primena tokius darbus kaip Alfredo Hitchcocko „Rebecca“ ar „What ever happened to baby Jane?“ – geriausius panašios tematikos filmus, tiesiai iš Holivudo Aukso amžiaus.

Dalia Dudėnaitė

Dalia Dudėnaitė

Kino maisto virtuvėje tik pradedu gaminti visokius kepsnius, spageti, desertus ir padažus. Kartais sukuriu tikrai subtilaus skonio šedevriukus, o kartais - ką nors prisvilinu, persūdau ar įdedu kažką, nuo ko paskui skauda skrandį. Tikiuosi laikui bėgant man pavyks pateikti vis profesionaliau pagamintus skanėstus, džiuginančius kiekvieną gurmaną, negurmaną ir kitas alkanas sielas.
Dalia Dudėnaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *