Kodėl verta važiuoti į Nebraską

Prieš daug metų, dar kai savaitgaliai nebuvo įsivaizduojami be kelionių į sodą, pusseserė be skrupulų man pasakė, kad aš mirsiu pirmiau jos, mat esu vyresnė. Atrodė geležinė logika, juk esu aštuonerių, ir net trejais metais pirmiau jos gyvenimo lenktynėse. Tuomet tikrai negalvojom, kad senatvė iš tiesų egzistuoja, tai buvo filmuose matoma ar suaugusių pokalbiuose girdima tema, kuri niekada neateis materialiu pavidalu.

Filmų apie jaunuolius blizgančiomis akimis su alaus skardinėmis rankose („Project X“ rež. N.Nourizadeh, 2012m., „American Pie“ rež. P.Weitz, 1999 m.) yra pastatyta kur kas daugiau, nei filmų apie vyresnio amžiaus žmones („Amour“ rež. M.Haneke, 2012 m., „Up“ rež. P.Docter, B.Peterson, 2009 m.). Tai tema, kuri dažnu atveju atsiremia į liūdesio, beviltiškumo bei ligų sieną. Su amžiumi žmogus žolės suktinę iškeičia į vaistų buteliuką, o nuoširdų juoką sukeliančių situacijų darosi vis mažiau. Nostalgiški jaunystės atsiminimai blanksta, o pilką kasdienybę bandoma nuspalvinti televizoriumi.

Alexanderis Payne’as – arthouse‘inio stiliaus filmų režisierius. Savaip interpretuojantis gulinčios komoje žmonos („The Descendants“ 2011 m.), dviejų į kelionę išsiruošusių vyrų ( „Sideways“ 2004 m.) bei kitas, atrodytų, gyvenimiškas, be didelių išvedžiojimų temas.

Woody Grantas (akt. Bruce Dern) – pasišiaušęs, garbingo amžiaus vyras, kuriam atimtos vairavimo teisės, bet pasiūlytas naujas draugas Alzhaimeris. Nekalbus, mėgstantis išgerti, nekonfliktiškas, bet labai užsispyręs, kai nykiame ir kasdieniškame gyvenime atsiranda naujas spindulys – laiškas su jo vardu ir pavarde pranešantis, kad laimėtas vienas milijonas dolerių.

Nuo tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir prasideda nenutrūkstantys bandymai nusigauti į kitą miestą, kuriame glūdi šis aukso klodas.

Nebraska – kelionė į kurią susiruošia ne tik Woodis, bet ir jo jaunesnysis sūnus Davidas (akt. Will Forte). Suprasdamas, kad tiek laiškas, tiek galimybė laimėti pinigus yra visiškas šnipštas, jis randa savų priežasčių. Dėl nesenų skyrybų ir dėl to atsiradusio vienišumo jausmo, Davidas iš visos šeimos labiausiai susitapatina su niekieno nesuprastu ir engiamu tėvu. Jis tikisi, kad kelionė padės jiems suartėti bei atsakys į įvairius klausimus, kuriuos anksčiau ar vėliau visi vaikai sugalvoja užduoti savo tėvams. Deja, Woodžiui Grantui svarbūs tik du dalykai – alus bei būsimas laimėjimas. Tik kitų žmonių pastūmėtas jis aplanko apleistus tėvų namus ar kapines.

Pakeliui į Nebraską porelė kelioms dienoms stabteli Woodžio gimtajame mieste. Jame įvyksta ne tik netikėtas ir retas giminių susitikimas (į kuri atvažiuoja ir Woodžio žmona bei vyresnysis sūnus), bet ir pasklinda gandas apie Woodžio „laimėjimą“. Netikėta naujiena ir taip mažą, ištuštėjusį miestelį padalina į dvi stovyklas – tuos, kurie nuoširdžiai džiaugiasi ir sveikina, bei tuos, kurie atsimena nebūtas skolas bei reikalauja iš Woodžio neva jiems priklausančių pinigų.

Visi Woodžio šeimos įtikinėjimai, kad nei pinigų, nei laimėjimo nėra, lieka bevaisiai. Šeimos nariai, jaunystės draugai taip užkerėti septynženkliu skaičiu, jog susidaro vaizdas, kad tas laimėjimas yra bendras, bendra netikėtai užklupusi laimė. Tad nėra jokios galimybės, kad tai apgaulė, fikcija ar klaida.

„Nebraska“ – juodai baltas, ilgais planais nufilmuotas kvietimas. Gal vieniems tai bus kvietimas nusipirkti loterijos bilietą, pakeisti darbą ar nebežiūrėti panašios tematikos filmų, bet kitiems – pažinti artimiausius žmones – tėvus. Pamiršti nuolatinius pasiteisinimus dėl didelio darbų krūvio, nesibaigiančių rūpesčių su žmona ar „Lietuvos ryto“ rungtynių.

Gal iš tiesų tai yra prasmingiausia kelionė, į kurią privalo leistis kiekvienas vaikas.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *