Klubas, suvienijęs kiną ir šokį, randasi Anykščiuose

Anykščiai išskirtinis miestas „(ne)Mažoji kino Lietuva“ projekte. Ne tik todėl, jog ten kasmet organizuojamas dokumentinių filmų festivalis EDOX, bet ir dėl Jono Biliūno gimnazijos moksleivių neblėstančio susižavėjimo kinu.

Pradėję nuo kino kūrimo dirbtuvių, jaunimas nesustojo ir nesustoti paprašė savo bibliotekos vadovės, taip pat aistringos kino mylėtojos bei šokėjos Renatos Miškinienės. Ji  sutiko papasakoti apie kino ir šiuolaikinio šokio sąjungą gimnazijos klube; prie Renatos interviu metu prisidėjo ir keletas gimnazijos moksleivių.

– Renata, esate Anykščių Jono Biliūno gimnazijos bibliotekos Kino ir šiuolaikinio šokio klubo vadovė. Kokie keliai jus atvedė iki kino ir šiuolaikinio šokio? Turbūt aistra turėjo būti didelė, jei įkūrėte šį klubą?

Kinas ir šiuolaikinis šokis buvo neatsiejami mano jauno gyvenimo palydovai. Kino meistrų (A. Tarkovskio, I. Bergmano, F. Fellinio) filmų peržiūros tuometiniame „Santakos“ kino teatre Kaune ugdė asmeninę kino kultūrą. 15 metų šokau išraiškos šokio kolektyve „Sonata“, kuriam vadovavo legendinė išraiškos šokio kūrėja Kira Daujotaitė. Iš jaunystės atsinešti pomėgiai lydi ir dabar. Su „Kino klubo“ jaunimu vykstame į kino renginius, mus domina „Naujasis Baltijos šokis“, lankomės lietuvių choreografų šokio spektakliuose. Skatinu jaunimą kurti ir su savo filmais dalyvauti mokinių kino festivaliuose.

Kino buso dirbtuvEs  R1

– Kino ir šiuolaikinio šokio klubas gimnazijos bibliotekoje veikia jau ketverius metus. Kaip kilo pradinė idėja ir kaip nuo idėjos ji virto kūnu?

Klubo vadovė Renata. Viskas nutiko netikėtai, bet, manau, neatsitiktinai ir nuosekliai buvo iki to einama. Lietuvoje jauni kino kūrėjai vykdė kino edukacijos projektus. Mūsų gimnazija buvo pirmoji, turėjusi galimybę sudalyvauti savaitės trukmės kino kūrimo dirbtuvėse – projekte „Atrask savo kiną“, kurį inicijavo Panevėžio kino centro „Garsas“. Mokinių scenarijus sudomino projekto organizatorius ir su 24 mokinių kūrybine komanda bei 5 profesionaliais kino kūrėjais susukome savo pirmąjį filmą „Kelias į muziką“. Kino kūrimo poveikis jaunimui buvo toks stiprus ir ilgalaikis, jog net po vasaros atostogų jie nutarė nesiskirstyti ir įkurti gimnazijoje „Kino klubą“.

– Ar tikėjotės, jog vienkartinis kino projektas šitaip išsiplės?

Renata. Tikrai tokios stiprios ir užkrečiančios reakcijos nesitikėjau. Patirtis rodo, jog svarbu surinkti tinkamą jaunų žmonių komandą, kurie nepaisant amžiaus, klasių skirtumų nori kurti. Tam, kad toks klubas gyvuotų Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, esame dėkingi projekte dirbusiai jaunų kino profesionalų komandai: režisieriams Jū Samulionytei, T. Smulkiui, operatoriams S. Glinskiui, N. Naujaliui, garso inžinieriui R. Aleknavičiui, montažo režisierei I. Veiverytei bei projekto koordinatorei R. Višinskytei. Šie žmonės sukūrė puikią atmosferą, pateikė kino kūrimo žinių, padėjo įgyvendinti jaunimo sumanymą ir užkrėtė „kino“ virusu. Po tokių kūrybinių injekcijų jaunimas jau tikrai nebenorėjo skirstytis. Buvome atviri įvairiems pasiūlymams bei iniciatyvoms.

Kino kūrimo žinias gilinome projekto „Mokausi iš kino“ „Čiobrelių“ kino studijoje, „Kino techninio raštingumo dirbtuvėse“ Vilniuje.  Su savo kino filmais dalyvavome mokinių kino festivalyje REC, TAVM „Buildingbridges“. Anykščiuose vykstančiame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje EDOX kiekvienais metais pristatome naują kūrybinį projektą. Keturis kartus į mokyklą atriedėjo „Kino busas“, kuris ne tik atvežė jauniems žmonėms aktualių filmų peržiūras bei profesionalius matytų filmų aptarimus, bet ir suorganizavo dvejas kino dirbtuves. Besidominčių ir norinčių išmokti kurti mokinių būrys plėtėsi. Pasinaudojome šiomis galimybėmis ir mokytis kino pakviesdavome vis naujų žmonių.

Kino buso dirbtuvSRR

– Kur vyksta klubo susitikimai?

Renata. Kadangi esu Anykščių Jono Biliūno gimnazijos bibliotekos vedėja, susitikimai vyksta mūsų bibliotekoje. Kai „Kino klubui“ buvo patikėtas Senasis Anykščių miesto knygynas, įkūrę „Kino knygyną“ susitikdavome ten. Geru oru mėgstame rinktis gamtoje, prie upės, po miesto tiltu, tokioje vietoje, kur ketiname rengti naują projektą.

Moksleivė Gabrielė: Pamenu, jog vienas iš pirmųjų mano dalyvavimų kino klubo susitikimuose vyko tiesiog susėdus ratu šalia upės kranto. Ir visuomet  atrodė, jog mes būname ten, kur norisi būti. Užsukame į vienas kito namus, aplankome sodus, o šios vasaros bene svarbiausia susitikimų vieta buvo patiltė miesto centre. Ir smagiausia, jog ne visada susitinkame tik dėl to, kad atsakomybės spaudžia.

R1-010

– Turėjote nemažai susitikimų su kino profesionalais, dalyvavote kino dirbtuvėse, konkursuose, seminaruose. Papasakokite, kurie jums labiausiai įsiminė, paliko daugiausiai įspūdžių?

Moksleiviai. Be abejo, labiausiai įstrigo pirmoji kino kūrimo savaitė projekte „Atrask savo kiną“ su didžiule profesionalų komanda. Tai buvo magiška!

Renata. Įstrigo ir profesionaliausios kino dirbtuvės „Čiobrelių kino studijoje“. Dirbtuves vedė operatoriai S. Glinskis, N. Naujalis bei „Skalvijos“ kino akademijos studentai. Mokiniai vienareikšmiškai šiuos mokymus įvertino kaip itin vertingus, nes ten gavo ne tik teorinių kino žinių, bet ir realiai prisilietė prie sudėtingos bei brangios kino technikos. Šiose dirbtuvėse kurtas filmas suteikė jaunimui įvairiapusio patyrimo bei sužadino norą įgyti daugiau žinių.

Klubo narių  susitikimas su režisieriumi G.Lukšu.

Klubo narių susitikimas su režisieriumi G.Lukšu.

Turėjome susitikimus su kino režisieriais Gyčiu Lukšu, Algimantu Puipa, Jūrate Samulionyte, kino dailininku Augiu Kepežinsku, net 3 susitikimus su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino studentais. Kiekvienas toks susiėjimas suteikė daug malonumo bei gilesnės pažinties su kinu. Itin įsimintinos buvo „Kino buso“ atvežtų kino filmų diskusijos su I. Dubinskaite bei G. Žulyte. Jaunimas drąsiai reiškė savo mintis, bei patyrimus – tai buvo atvira, jautru ir prasminga.

Moksleivė Gabrielė. Nuo to laiko, kai įsitraukiau, o galbūt mane įtraukė kino klubas, teko sutikti nepaprastai įdomių žmonių, susidurti su kinu iš visai kitos perspektyvos ir be galo susižavėti juo. Ypač įsimintinas buvo savanoriavimas filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ kūrime. Naktinės pamainos, kūrybinės komandos bendrystė, greitas tempas, emocijų gausa… Šį laiką labai gera prisiminti.

Atrask savo kinA R 2

– Kitas mane labai dominantis aspektas – šiuolaikinio šokio ir kino jungtis. Tikrai neįprastas derinys meno klubui. Papasakokite plačiau apie šią santuoką ir kaip ji atsirado.

Renata. Anykščiams tapus Lietuvos kultūros sostine 2012, miesto kultūros organizatoriai pasiūlė savo kūrybą parodyti visuomenei. Gimnazijos ir miesto palaikymo dėka, su geromis jaunimo iniciatyvomis Senasis miesto knygynas virto „Kino knygynu“. Susitvarkę tinkamai kino rodymui erdvę, pradėjome mąstyti apie programos turinį. Pasiūliau jaunimui kurti asociatyvų vaizdo, garso ir judesio spektaklį, atskleidžiantį jaunų žmonių santykį į savo miestą kaip pasaulio vietą, kuri juos augina, puoselėja, inspiruoja.

lauzant tabu atspindziai (2)

Bendrų kūrybinių diskusijų eigoje išgryninome mintį, jog spektaklis apims vieną parą Anykščiuose. Ėmėmės veiklos. Filmavome nuo ankstyvo ryto, kuomet pirmasis pienovežis prasuka pro dar neveikiantį miesto šviesoforą, kai nuo Šventosios upės kyla rūkas, o sveikos gyvensenos entuziastas lengvu ritmu bėga naująja upės krantine. Garsą kūrė arba sutiko su mumis savo kūryba pasidalinti jauni anykštėnai, elektroninės muzikos kūrėjai. Judesio, choreografijos ir spektaklio režisūros ėmiausi aš, tačiau visą kūrybinį darbą darėme visi.

Taip gimė 25 minučių vaizdo-garso-judesio spektaklis „Paralelės“ arba „Kinas juda“, kuriame kūrė ir vaidino 10 Anykščių Jono Biliūno gimnazijos mokinių. Šį spektaklį Anykščių – Lietuvos kultūros sostinės metu rodėme „Kino knygyne“. Per spektaklį jaunimas atrado, jog judesys padeda išsakyti tas mintis, kurios neįtelpa į vaizdo ir garso plotmę. Jie prisijaukino judesį kaip išraiškos galimybę, kaip jiems priimtiną bei atitinkantį jų pasaulio suvokimą minties perteikimo būdą. Kūnas bei judesys tapo įrankiu, metafora, kurią supranta jauni žmonės. Jie atrado save gebančius ir judesiu papasakoti istoriją.

Moksleivė Rimgailė: Išgirdę idėją sukurti vaizdo, garso, judesio spektaklį, nei vienas tiksliai nė nežinojome, kas tas šiuolaikinis šokis ar kaip turėtų atrodyti tokio tipo renginys. Bet iškart sutikome. Bene labiausiai įsiminusi akimirka – pirmoji šokio repeticija, kurioje turėjome tiesiog atsipalaiduoti, įsiklausyti į muziką ir atlikti trumpas užduotis. Tada supratome, koks tai didelis iššūkis.

– Kaip kuriate kino judesio spektaklius?

Moksleivė Gabrielė. Surenkame komandą, pasidaliname darbus… Tik viskas yra kiek sudėtingiau. Turime prisitaikyti vieni prie kitų, prieiti bendras išvadas. Kūrybiškumas be disciplinos tampa mažai ko vertas.

lauzant tabu atspindziai

– „Kino knygyne“ pristatėte ne tik savo kino kūrybą, bet ir profesionalų lietuvišką kiną. Papasakokite plačiau apie šį projektą.

Renata. „Kino knygyno“ veikla neapsiribojo vienkartiniu jaunimo kūrybos projektu. Tą patį vakarą buvo surengtas jaunų kino kūrėjų filmų pristatymas. Renginyje dalyvavo režisierė Jūratė Samulionytė, pristačiusi naujausią filmą „Laikinai“. Peržiūrose buvo rodomi ir kiti šios režisierės darbai „Šanchai Banzai“, „Nerutina“. Trumpametražių filmų programoje buvo pateikti operatorių S. Glinskio , N. Naujalio darbai. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Anykščių kino metraštininko A. Janušio užfiksuotus senus kadrus apie praeities anykštėnų gyvenimą.

– Klube kuriate įvairaus formato filmus, kokie jums patiems mylimiausi ir mėgstamiausi?

Renata. „Kino klubo“ veikla prasidėjo nuo vaidybinio filmo  „Kelias į muziką“. Vėliau dvi atskiros komandos ėmėsi įgyvendinti savo sumanymus bei sukūrė „Nonsensą“ ir „Pasirodo, gali…“, kuriuos rodėme mokinių kino festivaliuose. Ilgainiui, jaunimą pradėjo dominti kiti kino žanrai. Su didžiuliu užsidegimu jie ėmėsi kurti dokumentinį filmą apie juos pačius „Požiūriai. 18 portretų“, tuomet atsirado galimybė pabandyti kurti muzikinį vaizdo klipą.

Ciobreliai R 2

Šią vasarą įgyvendinome projektą su video menininke L. Pranaityte. Taip gimė vaizdo projekcijos naujam vaizdo-garso–judesio spektakliui „laužanTabu. Atspindžiai“. Šis projektas tarsi apibendrino ketverių metų „Kino klubo“ veiklą. Tai – tarpdisciplininis jaunimo kūrybiškumo produktas, kuriame asociatyvia vizualizacija, garsu bei judesiu buvo perteikta moksleivių pasaulėžiūra. Visuomenei projektas buvo pristatytas Anykščių miesto šventės metu po pagrindiniu miesto tiltu, ant tilto atramos rodant vaizdo projekcijas, o judesį perkėlėm į upę ir krantinę. Šiuo metu ruošiame „laužanTabu. Atspindžiai“ vaizdo reportažą.

– Renata, turbūt ne vienas jūsų Kino ir šiuolaikinio šokio klubo narys savo gyvenimą  susiejo arba su kinu, arba su šokiu?

Mūsų klubas dar jaunas, jaunimas, pradėjęs domėtis kinu devintoje klasėje – dabar jau studentai. Smagu pasidžiaugti, jog du mokiniai iš mūsų klubo studijuoja kiną Anglijos universitetuose. Vienas vaikinas pasirinko choreografijos studijas, keletas – Kūrybinių industrijų kryptį.

Kino buso perZIURos gimnazijojeR

– Kokie Jūsų klubo ateities planai?

Ateities planus kuria aplinkybės, galimybės ir jaunų žmonių idėjos. Kai viską suderiname, atsiranda kūrybinis sumanymas, kurio imamės.

– Kino gyvenimas Anykščiuose. Kas įdomaus vyksta? Kinas po atviru dangumi, peržiūros, susitikimai?

Anykščiuose kinas vyksta! Anykščių menų inkubatoriuje kartais rodomas geras kinas; kiekvienais metais vyksta tarptautinis dokumentinių filmų festivalis EDOX, čia gyvena kino profesionalų ir kino mėgėjų; yra kūrybinių iniciatyvų bei kino entuziastų.

Asmeninio klubo archyvo nuotraukos.

ne mazoji kino lietuva baneriukas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *