„Kino pavasaris’17”: „Šokėja“ su neišsklaidytais mitais ir nepatvirtinta tikrove

Šiais metais „Kino pavasaris“ dosniai skyrė dėmesio filmams apie žmones, atsidavusius šokio menui. Jau rašėme apie dokumentinį filmą „Baleto šokėjas“. Šįkart – programos „Metų atradimai“ vaidybinis filmas apie legendinę šokėją Loie Fuller.

Tokio stambaus kalibro žvaigždė visada būna kiek idealizuota. Niekada joks ekspertas ar prašalaitis nesugeba aiškiai įvardyti, kur realybė, o kur tik mitai. Dėl to drama „Šokėja“ („The Dancer“) ne visai gali vadintis biografine. Ir ne visai drąsu sakyti „sukurta pagal tikrus įvykius“. Be to, ar visada reikia nuplėšti paslapties skraistę grubiai ir žiauriai tikrovės rankai?

Kas buvo Loie Fuller? Pradėjusi savo karjerą kaip teatro aktorė, ji netikėtai nusprendė tapti šokėja. Būdama gerokai dvidešimt plius, kada daugumos kitų kolegių karjera būna įsibėgėjusi. Žinoma, niekas rimtai į tokią „menininkę“ nežiūrėjo. Bet užsispyrusi ir rizikuoti mėgstanti Fuller įrodė, kad yra tikra Menininkė.

Praėjusio amžiaus pradžioje gyvenusi Loie Fuller tapo „Art Noveau“ epochos simboliu. Jos šokiai įkvėpti natūralių gamtos elementų, vadinosi Jūra, Peteliškė. Neturėdama įspūdingų kinestetinių duomenų, ji vengė virtuoziškumo, baletą primenančių judesių. Choreografine prasme Fuller šokiai irgi nėra kažkuo ypatingi ir išskirtiniai.

Visas Fuller meno stebuklas buvo sceniniuose efektuose.  Įsisiautusi į ilgą sluoksniuotą ir griežtos formos neturinčią suknelę bei apšviesta spalvota šviesa, L. Fuller atrodė kaip mistinė būtybė, kurios siluetas staigiai išnyra iš tamsos. Visai kaip „Art Noveau“ paveiksluose, kur moters siluetas palengva išryškėdavo iš stilizuotų gamtos elementų.

Iš tikrųjų Loie Fuller buvo labiau išradėja negu atlikėja. Ji visuomet siekė jungti mokslo naujoves su scenos menu. Tad tokie dalykai kaip apšvietimas tiesiai iš po atlikėjo kojų per stiklą, spalvoti filtrai, veidrodžių technologija yra būtent jos nuopelnas. Tik šie šokėjos-atradėjos nuopelnai pirmiau buvo įvertinti ne gimtojoje Amerikoje, o Senojo Žemyno menininkų mekoje – Paryžiuje.

 „Šokėja“ režisierius Stephanie Di Giusto gražiai ir nuosekliai parodo šią menininkės gyvenimo dalį. Filmo kadruose aiškiai atsiskleidžia šokėjos meno estetinė vertė. Stilistiškai „skanūs“ reginiai, epochą atspindintis dekoras yra puikus delikatesas kiekvienam kinomanui. Ypač santykiai su kita šokio legenda Isadora Duncan (aktorė Lily-Rose Depp). Kai pasirodo ši jauna ir daug žadanti atlikėja, visas meno pasaulis sujuda. Loie supranta, kad ji ne tik gabi mokinė ar gundanti meilužė, bet ir konkurentė. Tokia dviprasmiška peripetija siužetui pasitarnauja daugiausia kaip pikantiška detalė, tačiau daugiau nepasakanti apie Fuller.

Portretuodama pagrindinę filmo žvaigždę šokėją Loie Fuller, prancūzė  muzikantė ir aktorė SoKo perdėm pabrėžė jos kaip moters ir kūrėjos kančią. Visi žinome, kad kūryba nuo skausmo ir katorgiško darbo neatsiejama. Bet, pasak Soko interpretacijos, ji nejautė nė menkiausio džiaugsmo kuriant šokį, atliekant jį viešai ar po pasirodymo. Nes trečdalį filmo ji pragulėjo ledukuose, kamuojama nežmoniško skausmo. Dramų, sukurtų apie fiziškai ir dvasiškai kenčiančius menininkus pilna kino istorija. Šia prasme filmas labai nukenčia, o galėjo būti kitaip.

Aišku, daugumai žiūrovų plūdo pamatyti „Šokėjos“ ir dėl jaunosios akotrės Lily-Rose Depp, kurios tėvas yra garsusis Johny Deppas.  Lily-Rose pavyko perteikti gerokai lengvesnį šokėjos Duncan stilių, jos šviesų požiūrį į gyvenimą ir šokį, įkvėptą Antikos kultūros. Visumoje – Depp ir SoKo galinga jėga, kurios šerdis yra be galo skirtingos aktorinės manieros. Dėl to filmas įdomus, o konfliktas gražiai išgrynintas. Lėtos fabulos filme it pavasarinis gėlės žiedas išsiskleidžia grafo ir šokėjos santykiai. Čia Fuller nevaržoma, laukinė šalia turtingo rėmėjo. Jis ne tik rafinuotas (stereotipiškai), bet ir priklausomas nuo kvaišalų. Gal todėl jis šiek tiek emociškai nestabilus.

Pabaigai, filmas stilingas, jame daug vizualinės estetikos. Nenuvilianti, daug džiaugsmo teikianti aktorių vaidyba. Tik reikėjo mažiau kančios ir aiškiau atskleisti, kodėl Fuller pasirinko būtent tokį kelią.

Dalia Dudėnaitė

Dalia Dudėnaitė

Kino maisto virtuvėje tik pradedu gaminti visokius kepsnius, spageti, desertus ir padažus. Kartais sukuriu tikrai subtilaus skonio šedevriukus, o kartais - ką nors prisvilinu, persūdau ar įdedu kažką, nuo ko paskui skauda skrandį. Tikiuosi laikui bėgant man pavyks pateikti vis profesionaliau pagamintus skanėstus, džiuginančius kiekvieną gurmaną, negurmaną ir kitas alkanas sielas.
Dalia Dudėnaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *