Kino pavasaris’16: Kas nutiko Vinterbergui?

Į šių laikų daniško ir pasaulinio kino grando Thomaso Vinterbergo „Komunos“ peržiūrą „Kino pavasaryje“ keliavau pakilios nuotaikos, galvoje sukosi dar, atrodo, visai neseniai matyto filmo „Medžioklė“ ištraukos su kultiniu aktoriumi Madsu Mikkelsenu. Matyt, ir čia bus kažkas tokio ar bent panašaus. O gal net geriau.

Užgesus šviesoms, žinoma, lauki jei ne stebuklo, tai bent nepaprastai kokybiško, provokuojančio, kitaip tariant,  aukščiausios prabos kino. Būtent todėl „Komuna“ taip siaubingai ir prailgsta. Jau šiek tiek kino pasaulyje besigaudantis žiūrovas prasidėjus filmui sukoncentruoja visą savo dėmesį ir pajėgumą – analizuoja įvairius aspektus, dėlioja temas, žanrus, aliuzijas, metaforas, nuorodas ir paraleles. Bet staiga netikėtai pats sau turi pripažinti – viskas veltui. Ši juosta toli gražu visai ne tai, ko buvo laukta. Temos ir siužetas nesiklijuoja, metaforų ne tiek jau ir apstu, paralelių nėra išvis, o istorija mažų mažiausiai lėkšta.

Viskas filme sukasi apie savitą Kopenhagos komuną ir jos žmones. Rodos, tema įdomi, turinti daug visuomeninių ir socialinių aspektų, kuriuos galima išplėtoti ir pajungti puikiai dramai, su skoningo humoro elementais, atitinkančiais tiek režisieriaus gebėjimus, tiek įprastą stilių. Ką jau kalbėti apie paties Vinterbergo, augusio savotiškoje komunoje patirtį. Tačiau. Viskas pasirodo banalu ir išsemta. Klišė seka klišę, naratyvas šokčioja viena koja, o ir ta nėra ypatingai tiesi. Galiausiai pradeda imti niekaip nepergalimas žiovulys. Net sunku patikėti – prieš akis matai kone melodraminį siužetą. „Pirmojo pasaulio problemos“ – atitartų tūlas statistinis lietuvis, paklaustas nuomonės apie šį režisieriaus pasažą.

Pagrindinis „Komuna“ veikėjas, protagonistas – intelektualas, architektas Erikas sprendžia dilemą – jauna mergina ar jau kiek senstelėjusi žmona, kuri nebepatenkina jo lovoje ir visumoje jau nebespinduliuoja tokiu žavesiu, kaip 23 – ejų metų Eriko studentė. Žinoma, filmo anotacijų kūrėjai įžvelgia čia tiesiog neribotą temų gausą ir neretai kone pompastiškai teigia – „Komuna“ atveria nepaprastai gilią žmogaus pasirinkimo gelmę tarp meilės ir savininkiškumo, egoizmo ir laisvės, ir taip be galo. Bet tai visgi labiau panašu į pertekusios Europos bėdas ir dideliu kūrybingumu nepasižymintį scenarijų – turbūt ne vienam vidutinio amžiaus vyrui iškyla tokia ar panaši pagunda. Žinoma, bandymas išlaikyti ir avį sveiką, ir vilką sotų baigiasi tragiškai. Tačiau tas tragizmas veikiau dažniau nykus, nei iš tiesų dramatiškas.

Kalbant išskirtinai apie klišes, būtų galima aušinti burną ilgiau nei trunka pats filmas. Visų pirma išsiskiria iki skausmo nugroti personažai ir jų kombinacijos. Kiek tironiškas vyras ir nuolanki žmona. Tyli, bet linkusi į avantiūras paauglė mergaitė. Linksmas, mokyklos laikų plevėsa draugas alkoholikas, kurio pagrindinė veikla yra gėrimas ir bairiukų laidymas iki keturiasdešimties ir, rodos, sėkminga tokio pobūdžio veikla iki grabo lentos. Galbūt kiek įdomesnis ir netikėtas yra nebent šešiametis berniukas, kuris tikisi mirti devynerių ir mėgsta šnekėti ne itin švankiomis temomis. Tačiau jis tarsi paskęsta kitų tendencingų ir nuspėjamų personažų jūroje. Galbūt ne toks įdomus yra bedarbis arabas. Tačiau antrą, trečią ir dvidešimtą kartą matyti tą patį ašaromis plūstantį rytietį jau yra nebeįdomu. Žinoma, tokio lygio filmui tai puikiai tinka, jei pigi drama ir pigus humoras nuo šiol taps kasdiene režisieriaus duona. O prie daniško alaus bokalo, matyt, jis tinka labiau nei bet kas kitas. Tad, atrodo, medžioklė baigiasi.

Būtų gal kiek paprasčiau, jei „Komuna“ būtų kokio eilinio ar pradedančio režisieriaus darbas. Tuomet, kai kurias klaidas, ar talento trūkumą būtų galima atleisti. Tačiau tai, ką matome ekrane yra ne ko kito, o grandiozinio danų režisieriaus, vieno iš Dogma’95 autorių darbas. Žinoma, laikai kiti, tačiau į akis krenta akivaizdus dogmos principų nepaisymas ir pigus juostos banalumas. Tiek užkadrinė muzika, tiek vaizdo filtrai ir panašūs efektai, atmesti dogmos manifesto, tiesiog bado akis. Judėjimas prieš dvidešimtį metų visomis jėgomis siekęs kaip įmanoma atnaujinti kiną, išgryninti vaizdą ir priartėti kuo arčiau kino tiesos, jei tokia išvis egzistuoja, šiandien praranda paskutines dar likusias jėgas, autoriams renkantis lengvus, tačiau dešimtmečių patikrintus kelius – dogmos apibrėžtą ir pasmerktą „buržuazinę romantiką“ įtvirtinant kaip pagrindinę, lengvai prieinamą ir suprantamą kino kryptį.

Tačiau, žinoma, Vinterbergas nebūtų Vinterbergas, jei nepakylėtų šios temos kiek aukštėliau. Iš tiesų, retkarčiais juosta netgi pasiekia jau minėtąjį tragizmą ir bando kapanotis iš nepakeliamos lėkštybės. Ypač tuomet, kai pagyvenusi Eriko žmona priima sprendimą nebegyventi kartu komunoje ir išsprendžia daugpatystės konfliktą palikdama namus. Čia atsiveria antrasis filmo suvokimo kelias. Juostos nebūtina priimti tiesiogiai, o veikiau galima suvokti kaip tam tikrą visuomenės šaržą, ar groteskišką portretą. Pasityčiojimą iš vyraujančių kino kalbos klišių ir tendencijų bei nuobodžiaujančios visuomenės ieškančios naujų gyvenimo formų, tačiau nesugebančios suteikti jom jokio kitokio turinio nei vien buki pasilinksminimai ir nyki kasdienybė su karts nuo karto ją prablaškančiais seksualiniais motyvais. Tad šiame kontekste kitaip gali suskambėti ir pačios dogmos principų nepaisymas – galbūt tai tik bandymas pabrėžti situacijos banalumą ir kartu joje slypinti tragizmą, jei ji reikalauja atsisakyti esminių kūrėjo nuostatų?

Kad ir kaip ten bebūtų, atrodo, medžioklė tęsiasi.

Augustas Kalinauskas

Studijuoju lietuvių filologiją ir labai domiuosi filosofija, bendrąja kultūra apskritai. Kinas man - tai erdvė, kurioje visa tai galiu panaudoti kūrybiškai tiek rašant, tiek kuriant. Mat laisvalaikį taip pat mėgstu užpildyti kinu - kuriu trumpametražius filmus, muzikinius klipus, reklamas.
Augustas Kalinauskas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *