„Kino pavasaris’15”: neįprastai poetiškas „Šaukimas“

„Kinomaistas“  gurmanas bei nuolatinis recenzentas Augustas Kalinauskas įspūdžius iš neseniai pasibaigusio „Kino pavasario“ užbaigia filmo „Šaukimas“ („Wolanie“, Lenkija, Prancūzija) apžvalga.

„Šaukimą“ apibūdinčiau kaip vieną įdomiausių „Kino pavasario“ programos  „Nauja Europa – nauji vardai“ juostų (apie šį filmą jau rašė ir kita kinomaistietė Domantė – red. pastaba). Tiek savo sumanymu, tema, tiek pasirinktu pasakojimo būdu šis pirmasis ilgametražis lenkų režisieriaus Marcino Dudziako darbas patraukia smalsaus žiūrovo dėmesį. Nors lyginti sunku, tačiau keliose vietose šis filmas labai primena A.Tarkovskio „Stalkerį“ ar W. Hercogo „Fickaraldą“ – panaši atmosfera, filmavimo maniera. O tai šiuolaikinėje filmų pasiūloje ypač retas dalykas.

Kadangi tokių juostų pamatyti pasitaiko retai, norėtųsi pirmąjį režisieriaus bandymą aptarti kiek plačiau: atskirai pasigilinti į tam tikras detales ir siužeto, kurio čia nors ir nėra daug, vingius.

Jau pirmaisiais „Šaukimo“ kadrais režisierius tarsi „užduoda“ viso filmo ritmiką. Kiek primena ukrainiečių režisieriaus Sergėjaus Loznicos pasisakymą: „Stengiuosi pradėti kiekvieną filmą kadru ar epizodu, kuriame yra filmo esmė ir tolimesnė plėtotė – lyg grūdas, iš kurio viskas išauga.“ Taigi, pirmasis „Šaukimo“ planas yra labai simboliškas: lėtai lėtai ekrane išryškėja tekančio vandens, tarsi paslaptingos, kažką savyje slepiančios stichijos, kontūrai bei pasirodo pavadinimas „Šaukimas“. Ir iš karto esame įvedami į procesą – tėvas ir sūnus pripučiama valtimi plaukia upe žemyn. Daug bendrų planų, kamera lėtai, šiek tiek atsitraukusi seka judviejų kelionę. Nors tai greičiausiai atostogos, atmosfera visai kitokia, gerokai prieštaringa, tarytum jauti kažkur visai šalia slypintį pavojų. Į tai vis nurodo kameros judesys, kaskart lėtai lėtai pasibaigiantis ties medžių lapija, gaubiančia upę. Atrodo, jog veikėjai nuolatos, lyg per plauką prasilenkia su neapčiuopiama, bet stipriai jaučiama grėsme. Visai tai vyksta neskubiai, su kiekvienu kadru įtampos kartelė tarsi pakeliama kiek aukščiau, kadrai labai lėti, meditatyvūs, tačiau neramūs. Nors atrodo, jog nieko nevyksta, tačiau tikrieji įvykiai nutinka giliau. Tai galime nežymiai pastebėti veikėjų išraiškoje, pakitusiuose santykiuose. Ir tie netikėtumai, kurių tikrai pateiks režisierius, čia visai kitokie, juos lengva praleisti ir visai nieko nepastebėti, tad „Šaukimas“ tikrai pareikalaus nuoseklaus atidumo ir kantrybės.

Apibūdinti filmą galima ir iš keleto kitų perspektyvų. Savaime aišku, jog tai metafora. Tačiau kokia? Galėtų būti lyg ir kelionė ar kažkas panašaus, tačiau jai trūksta vieno elemento – pabaigos, apčiuopiamo rezultato, visų įdėtų pastangų galutinio vainikavimo. Būtent tuo ši metafora ir nuostabi, jog apčiuopiamo rezultato čia tiesiog nėra. Taigi daug svarbesniu elementu tampa pats kelionės procesas, nei tikslas. Panašu, jog Marcinas Dudziakas savo filme traktuoja pasaulį kiek kitaip nei įprasta – aplinka čia nėra tiesiog priemonė, galinti pasitarnauti kaip lokacija ar šiaip pagražinimas. Greičiau atvirkščiai. Veikėjai gali būti suvokiami kaip įrankiai juos supančiam pasauliui atskleisti. Taigi, tikslu čia tampa pasaulis, jo pažinimas, o ne konkretūs rezultatai.

Apskritai, „Šaukimas“ gerokai provokuoja įsiklausyti, įsižiūrėti, kartu su veikėjais patirti procesą, kas yra pakankamai sunku bet kurio šiuolaikinio žiūrovo akiai. Čia visi Holivudo dėsniai yra iš esmės paminami, tačiau kaip nuostabu žiūrėti filmą, kurio režisieriui visai nesvarbu antrą ar kelintą minutę pereiti prie kito veiksmo, vien tam, kad filmas atitinkamai veiktų. Netgi ir be to „Šaukimas“ veikia stipriai, jei ir ne savo siužetu, galiausiai net jei ir detalės, kurių filme apstu lieka nepastebėtos, šią juostą galima prisiminti kaip neįprastai poetišką bandymą perteikti dviejų skirtingų žmonių – tėvo ir sūnaus – vidinį pasaulį.

Augustas Kalinauskas

Studijuoju lietuvių filologiją ir labai domiuosi filosofija, bendrąja kultūra apskritai. Kinas man - tai erdvė, kurioje visa tai galiu panaudoti kūrybiškai tiek rašant, tiek kuriant. Mat laisvalaikį taip pat mėgstu užpildyti kinu - kuriu trumpametražius filmus, muzikinius klipus, reklamas.
Augustas Kalinauskas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *