„Kino pavasaris’15”: Holivudo pergalė prieš gamtą – Reese Witherspoon filme „Laukinė“

Jeano-Marco Vallée filmas „Laukinė“ („Wild“) tinka ramiam sekmadienio vakarui namuose, tačiau tik ne „Kino pavasario“ festivaliui. Wild wild wild…

Turbūt daugelis prisimena Seano Penno kultinį filmą „Atgal į gamtą“ („Into the wild“), tai lyg ir turėtų būti jo moteriška versija. Dar Oscaras Wilde‘as. Tiesą sakant, pastarojo „Doriano Grėjaus portretas“ truputį įdomesnis nei Reese Witherspoon įkūnijamas Šerilės portretas (sukurtas pagal rašytojos Cheryl Strayed knygą).

Išbalansuoti tarp šių grandų tuo pačiu pavadinimu nėra lengva. Tačiau juk buvo galima pasirinkti kitą žodį. Režisierius Jeanas-Marcas Vallée, pažįstamas iš visai neprastų juostų – „Café de Flore“ ir „Dalaso klubo“, turėjo gerokai paplušėti, kad ištrintų iš mano galvos visas asociacijas, susijusias su minėtu pavadinimu.

O dabar apie tai, kodėl jauna moteris nesusiranda prasmingesnio užsiėmimo nei keliauti 1000 mylių pėsčiomis. Smurtaujantis alkoholikas tėvas, nuo vėžio mirštanti mama, atsitiktiniai lytiniai santykiai, narkotikai, abortas, skyrybos su vyru… Sudėtos visos įmanomos nelaimingo gyvenimo klišės. Negana to, šie praeities intarpai, kurių su kiekviena minute vis daugėja ir daugėja, ima kelti grėsmę pagrindinei siužetinei linijai – išganingajai kelionei, kuri turėtų tapti ne tik pabėgimu nuo senosios Šeril, bet ir naujos savo tapatybės atradimu.

Deja, Šeril negalėčiau pavadinti laukine. Priešingai nei pasakyčiau apie Kristoferį Makandelsą, pabėgusį nuo kultūros pasaulio į gamtą, galiausiai išmėsinėjantį didžiulį briedį ir mirštantį apleistame autobusiuke toli nuo civilizacijos. Oskaro Resee negautų vien todėl, kad ištisas savaites keliaudama per įkaitusią dykumą taip ir neįdegė. Be to, po 8 dienų žygio susitiko jau šiek tiek žilstelėjusį kaubojų, kuris po naktinio pasivažinėjimo traktoriumi geraširdiškai ją apnakvindino savo namuose, pamaitino ir dar leido nusiprausti po dušu. (Vakarienė jo šeimos namuose, turbūt, yra viena iš retų sąmojingesnių ir charakteringesnių scenų.)

Žodžiu, šokia tokia pertraukėlė atgal į kultūrą. Ir nesutikčiau, kad vėl kaltos asociacijos su Holivudu. Nors peržvelgus aktorės paskutinių penkerių metų darbus, akivaizdu, kad nekomercinio kino intarpų nerasime, tačiau romantinių komedijų, dramų ir saldžių kriminalų netrūksta. Reene Witherspoon šį kartą nebuvo saldi mergaitė. Saldžios mergaitės lyg ir nevadina Dievo kale, nors… Arba ji gavo per didelę dėmesio puokštę iš scenarijaus autoriaus arba Šeril buvo per daug vienoda, per daug nuspėjama. Galbūt labiau vaidino, kad skauda, nei iš tikrųjų jautė skausmą.Taip, aš girdėjau, kaip ji nepailsdama keikiasi, sunkiai kvėpuoja, bandydama pakelti už save tris kartus sunkesnę kuprinę (kaip su ja pavyko įveikti 1000 mylių lieka mistika), kaip suklupusi ant žemės po atsitiktinai sutikto mažo berniuko dainelės verkia, kartodama, jog pasiilgo mamos, ar kaip įtūžusi rėkia numesdama antrą savo batą nuo aukštos uolos į bedugnę. Tačiau man visai nebuvo jos gaila, iš tiesų stebėjau šias scenas pakankamai abejinga.

Paklausite apie muziką? Turiu nuliūdinti, neprisimenu, nors lyg ir skambėjo (vėlgi prisiminkime Eddį Vedderį). Galbūt išgelbėjo vieniši saulėlydžiai, tyliai mėlynos dykumos žvaigždės, akinamai baltos kalnų viršukalnės ir visur besivaidenanti žavi laputė? Šiek tiek, juk gamta dažniausiai nebūna negraži. Ir dar dėl sąsajų su Seano Penno juosta, paukščių kolona danguje, laukinio šauksmas, nuogas vyras prie upės, pildomas dienoraštis, arkliai, net languoti marškiniai, savaime šios detalės gal ir netrukdytų, tačiau, kai nesugalvojama, kaip jas įdomiau įkomponuoti į bendrą istoriją, tokie pasikartojimai pradeda atrodyti daug ryškesni.

Ir galiausiai – „Dievų tiltas“, neprieštarauju, pakylėjantis nuo žemės pavadinimas, tačiau kaip Šeril staiga ant jo atsidūrė iki šiol nesuprantu. Ir kai visos kelionės metu merginai taip ir nenutinka nieko blogo, išskyrus prarastus batus, nutrintas pėdas ir nusilupusį nagą (šalta košė septynias dienas per savaitę nesiskaito), lyg būtų išsėmusi savo nelaimių šulinį iki kelionės, todėl režisierius nusprendė jos nebeskriausti, jaučiuosi truputį apgauta. Iš pirmo žvilgsnio pavojingos ir intrigos žadėjusios situacijos kelyje su kiekvienu kilometru atrodo vis pilkesnės. Todėl paguosti jus galiu tik laiminga pabaiga, argi galėjo būti kitaip?

 Filmas dar bus rodomas: 

KOVO 28, ŠEŠTADIENIS

16:15-18:15

Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

1 komentaras

  1. Rugilė

    2015/03/25 at 14:27

    Filmas neblogas, nors ir ne toks rimtas ir gilus, kaip tikėjausi.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *