Kino industrijų studentai: „Kartais viską paliekame paskutinei minutei“ (Interviu)

Rugpjūčio pradžioje į „Kinomaistą“ kreipėsi studentai, kurie sukūrė trumpą filmuką apie Vilnių „Vilnius cultural life“. Tai paprastas ir nepretenzingas jaunųjų kino mylėtojų siekis parodyti sostinę kaip jaukią ir mielą miesto atmosferą. Labiausiai mus sudomino ne tiek filmukas, kiek patys studentai, kurie sujungė bendras jėgas  kino labui. Taip pat buvo smalsu, kaip gimsta idėjos kino mėgėjų galvose. Todėl paprašėme jų plačiau papasakoti apie save, savo sukurtą filmuką ir,  žinoma, kiną.

Pradėsiu nuo klausimo, kaip jūs susipažinote ir kaip kilo mintis sukurti trumpą filmuką apie Vilniaus kultūrinį gyvenimą? Kodėl pasirinkote būtent šį aspektą?

Ieva Malikėnaitė. Su Austėja ir Dariumi esame grupiokai, o Modestas yra Austėjos vaikinas. Jau kurį laiką kartu darydavome projektus ir trumpo metražo filmus. Visi labai mylime Vilnių, tai mūsų gimtasis miestas, todėl ir sumanėme sukurti filmuką apie savo miestą, žmones, kultūrą, naktinį Vilniaus gyvenimą. Norėjom padaryti tokį filmą, kuris atspindėtų ne tik tai, kas vyksta „Tebūnie naktis“ metu, bet ir bendrai  parodyti, jog Vilnius yra nuolat gyvas miestas tiek dieną, tiek naktį.

Kaip vyko kūrybinis procesas? Filmavote Vilniaus kultūrinius įvykius pradžioje be tikslo sukurti filmuką ir idėja vaizdus sujungti kilo vėliau?

Ieva. Turėjome numatę plius minus ką filmuosime, tačiau daug kas vyko ir ekspromtu. Fiksavome akiai įdomius vaizdinius.

Darius Janušis. Pirmiausia kilo idėja sukurti filmuką tik apie renginį „Tebūnie naktis“. Tačiau vėliau nusprendėme tuo neapsiriboti. Pats filmavimas vyko ne tik „Tebūnie naktis“ metu, todėl tai geriau atspindėjo Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Žinoma, susidūrėme ir su įvairiomis problemomis. Ko gero sunkiausia buvo išsirinkti „Tebūnie naktis“ renginius, kuriuos norėjome įamžinti savo darbe. Buvo labai sudėtinga nuspręsti tik skaitant aprašymus. Todėl nufilmavome ne viską, ką galbūt pradžioje norėjome parodyti.

Modestas Jurkus. Filmukas buvo planuojamas iš anksto, ir pasiruošimas kūrybiniam procesui pradžioje vyko organizuotai ir greitai, o atėjus filmavimo dienai, kaip visada, kilo sunkumų, nes reikėjo apsispręsti, ką aplankyti ir ką verta parodyti.

Austėja Kibildytė. Norėjome sukurti filmuką apie „Tebūnie naktį“, vėliau mintį šiek tiek „praplėtėme“. Skaitėme, domėjomės jos renginiais, bandėme derinti įvairias lokacijos, bendravome su organizatoriais, rėmėjais. Nors ir nuoširdžiai ruošėmės filmavimui, tačiau neapleidome ir studentiškos savybės daug ką palikti paskutinei minutei – tai pakišo koją pačios produkcijos metu.

Vilnius cultural life

Austėja, minėjai, jog savo ateitį sieji su prodiusavimu. Kaip manai, ar Lietuva ne per maža dideliems projektams?

Austėja. Viskas priklauso nuo to, kas kaip supranta „didelį projektą“. Man, dar tik pradedančiai, kelia nuostabą buvusių didesnių Lietuvos kino projekto biudžetų skaičiai. Sutinku, jie nesilygina į garsių pasaulio filmų biudžetus, tačiau jie kaip Lietuvai, manau, yra tikrai nemenki. Kiek yra tekę matyti, ir su mažais biudžetais galima pastatyti tikrai neblogų filmų. Manau, kad Lietuvai tikrai yra labai daug kur tobulėti ir augti. Ir ji užaugs, nes auga tikrai talentinga kino kūrėjų karta.

Modestai, minėjai, kad labiausiai tave domina trumpi filmukai, gal galėtum išskirti keletą lietuviškų trumpametražių kino darbų?

 Modestas. Režisieriaus Andriaus Paškevičiaus filmukas „Senelis“ („Grandpa“, 2010)  – puikus, geras trumpametražis darbas tiek dėl kameros darbo, tiek dėl istorijos.

Ieva, tu irgi dirbi daugiau prie trumpametržių kino filmų. Tačiau tokiems filmams ypač svarbu geras scenarijus, nes per mažą laiko tarpą turi paveikti žiūrovą idėja. Kaip gimsta scenarijai, kiek laiko užtrunka sukurti trumpametražį filmą?

 Ieva. Trumpo metro filmai gimsta labai įdomiai. Taip, viskas prasideda nuo scenarijaus. Dažniausiai režisierius, norėdamas išgyvendinti savo asmeninę patirtį ar įvykius, kurie jam padarė įspūdį, sukuria istoriją, kurią apipina įvairiomis detalėmis. Be abejo priežastys gali būti ir visai kitos. Galbūt kažkas nugirdo dviejų žmonių pokalbį gatvėje ir iš to kilo puikiausias scenarijus J. Pats filmavimas trunka įvairiai, jis gali užtrukti vieną dieną, o gali ir kelias savaites. Viskas priklauso nuo pasiruošimo, kuris, mano nuomone, yra sunkiausia, bet kartu ir pati žaviausia filmo dalis, bei bendro komandos darbo. Dirbti su žmonėmis, kurie tau yra įdomūs ir kurie kokybiškai atlieka savo darbą, manau, yra prabanga.

Dariau, tau labiausiai prie širdies operatoriaus darbas. Kas sunkiausia stovint kitoje kameros pusėje? Kaip surandi geriausią kampą, apšvietimą? Kas svarbiausia norint būti operatoriumi?

 Darius. Ko gero svarbiausias (tuo pačiu ir sunkiausias) darbas stovint kitoje kameros pusėje yra įtraukti auditoriją, sukurti žiūrovui jausmą, tarsi jis pats būtų šio filmo dalyvis. Tinkamų kampų ir apšvietimo pasirinkimas, manau, ateina su patirtimi. Žinoma, yra įvairių taisyklių, tačiau jos nepadeda sukurti nuotaikos ar savito stiliaus. Asmeninė patirtis padeda suprasti, koks apšvietimas tinkamas konkrečiam kadrui. Kadangi iki šiol daugiausiai teko dirbti su ribotais biudžetais, todėl ir renkantis tinkamą apšvietimą dažnai tekdavo atsižvelgti į galimybes. Bet tai tik dar labiau padeda tobulėti. Manau, jog svarbiausias dalykas, norint būti geru operatoriumi, yra mokėjimas matyti (įsivaizduoti) galutinį produktą dar prieš įjungiant kamerą.

Kuomet dirbi su kinu, dažnai filmus žiūri kiek iš kito kampo nei paprasti žiūrovai. Kokie tie jūsų „kampai“?

 Ieva. Kadangi daug prodiusuoju, labai kreipiu dėmesį į aplinką, lokacijas, naudojamus daiktus ir visas kitas filmo detales, be abejonės, visada stebiu kameros judesius J

Darius. Žiūrėdamas filmus atkreipiu dėmesį į jų vizualinę puse – kinematografiją. Dažniausiai net to nepastebėdamas. Manau, kad tai labai padeda tobulėti, matyti pripažintų operatorių darbus ir mokytis iš jų. Kiekvienas filmas duoda vienokios ar kitokios naudos.

Modestas. Visada domina kadrų ir planų pasirinkimas, ir aktorių darbas.

Ir pabaigai, gal galite kiekvienas išskirti po tris mėgstamiausius filmus ir parašyti, kodėl jie jums patinka?

Ieva

  1. „Bekraštė istorija” („The Fall”, 2006). Šį filmą tiesiog būtina pamatyti. Tai pats gražiausias kada nors matytas kino darbas.
  2. „Psichopatas“ („Psycho“, 1960). Siaubo klasika, kuri iki šiol priverčia krūptelti 🙂
  3. „Mirties įrodymas“ („Death proof“, 2007). Visiškos laisvės pojūtį suteikiantis filmas.

Darius

  1. „Žmonių vaikai“ („Children of Men, 2006”);
  2.  „Neliečiamieji“ („The Intouchables“, 2011);
  3.  „Dievų miestas“ („City of God“, 2002).

Modestas

  1. „Kovos Klubas“ („Fight club“, 1999);
  2. „Diringas“, 2006
  3. „Laimingas skaičius kitas“ („Lucky Number Slevin”, 2006). Visi šie filmai – įtraukiantys  iki pat pabaigos, o jos išlaukus dar maloniau nustebinantys.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *