Kinas Užpaliuose rodomas ne tik atvežtinis, bet ir savų kurtas (Interviu)

Užpaliai – vos 800 gyventojų turintis miestelis Utenos rajone, ne kartą buvo minimas „Kinomaisto“ projekto „(ne)Mažoji kino Lietuva“ kalbintų pašnekovų. Kuomet jų užklausdavau, ar žiną kokių kino veiklų/entuziastų Lietuvos regionuose, nuskambėdavo klausimas „ar domėjaisi Užpaliais“?

Nusiuntus užklausimą į Užpalius, gautas atsakymas be galo nudžiugino. „Malonu, kad kažkas jums pakuždėjo apie kiną Užpaliuose – jis čia gyvuoja seniai. Nors šis laikmetis nėra toks palankus, kaip jo pradžia, bet kinas Užpaliuose tikrai nėra miręs“, – atrašė Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus kultūrinių renginių organizatorė Birutė Minutkienė. Susitikimo metu ji plačiau papasakojo apie kino Užpaliuose pradininką, kino mėgėją, mokytoją bei fotografą Algimantą Juknį, kurio aistra šiai meno šakai įkvėpė ne tik sūnų, bet ir pačią Birutę aktyviai dalyvauti kino kūrime bei platinime.

(„Kinomaisto“ skaitytojams negalėsime pateikti A.Juknio kurtų dokumentinių filmų ištraukų, nes visas filmuotas palikimas nėra suskaitmenintas ar perkeltas į interneto erdves).

– Birute, papasakokite plačiau apie Algimantą Juknį, kuris dar 7 deš. Užpaliuose pradėjo kurti filmus ir mokė šio meno kitus.

Mokytojo, kino mėgėjo, fotografo Algimanto Juknio palikimas – daugiau nei 38 dokumentiniai, etnografiniai vaidybiniai filmai, kurie atspindi Užpalių krašto žmonių mokėjimą išsaugoti senolių papročius ir tradicijas. Juknio įžvalgumas užfiksuoti tai, ką ateities kartos bus jau pamiršusios ar praradusios, mus šiandien stebina ir džiugina, tai be galo vertingas palikimas visiems kraštiečiams. Jo mokiniai – kino mėgėjai, yra sukūrę penkiasdešimt vaidybinių bei dokumentinių filmų, kurių ne vienas yra sulaukęs aukštų įvertinimų respublikiniuose kino mėgėjų konkursuose.

Užpalių vidurinė mokykla – tai pirmoji bei vienintelė Algimanto darbo vieta. Ten jis vaikus mokė rusų kalbos bei piešimo, o didžiausią dalį jėgų ir laiko paskyrė kino ir foto mėgėjų būrelio veiklai, taip išvesdamas mokinius į respublikoje pirmaujančias vietas, garsindamas mažą miestelį tarptautiniuose kino mėgėjų konkursuose.  Mokytojo vadovaujami, kino mėgėjų būrelio nariai mokėsi filmavimo paslapčių, kruopštumo ir ypatingo atidumo montuojant filmus. Vaikus Algimantas mokė kuriant pritaikyti chemijos žinias, parodyti  muzikinį skonį ir net aktorinius  gabumus. Pats gamino klijus sutrūkusioms juostoms klijuoti.

Algimantas Juknys

Algimantas Juknys. Asmeninio archyvo nuotrauka.

– Gal žinote, kaip A.Juknys susidomėjo kinu?

Mano žiniomis, A. Juknys kino meno mokėsi pats, iš rusiškų knygų. Prieš tai jis buvo susidomėjęs fotografavimu, bet jam norėjosi išbandyti naujas galimybes ir tuo sudominti mokinius. Be to, manau, mokytojas suprato, jog kino juostoje įamžinti įvykiai nūdieną atspindi labiau nei nuotrauka, nors pats kūrybinis procesas ir reikalauja daugiau atidumo, susikaupimo, įžvalgumo. Jį viliojo ilgalaikis atsakingas darbas, o ne viena akimirka.

–  Ką daugiausiai filmavo Algimantas?

Jo pagrindiniai personažai buvo paprasti žmonės kasdienėje aplinkoje. Būdamas žingeidus bei norėdamas sudominti kuo daugiau mokinių, išbandė ne tik dokumentiką, bet ir animaciją, vaidybinį kiną. Be abejonės, turėjo atiduoti duoklę ir to meto ideologijai filmuodamas tai, kas buvo liepta, pvz., rajono svečių apsilankymą Užpalių miestelyje, ataskaitinius susirinkimus.

Nemažai Algimanto užfiksuota mokyklos gyvenimo kasdienybės (išleistuvės, pionierių rikiuotės, žygio ir dainos konkursai), kolūkio darbai (fermų statybos, bulviakasis, lauko arimas, mėšlo kratymas…), miestelio šventės (žirgų lenktynės, koncertai, dainų šventės miestelyje ir rajone). Žinome, kad yra sukūręs filmą apie Utenos paštą, konkrečiau, apie traktą (kelią) Sankpeterburgas – Varšuva. Tačiau vis dar nepavyksta šios juostos surasti.

Ištrauka iš Vytauto Juknio kurto dokumentinio filmo apie Algimantą Juknį:

 – Kokius svarbiausius jo sukurtus darbus išskirtumėte?

Be abejonės, svarbiausias mokytojo palikimas yra etnografiniai dokumentiniai filmai, iš kurių brandžiausias  – „Pamėgau iš mažens“ (1982 m.), pasakojantis apie skulptorę Oną Šuminaitę-Jurkienę. Taip pat svarbus ir aktualus filmas „Ausk, sesele, margą raštą“ (1978 m.) apie užpalietę audėją Bronę Ubarevičienę, kurios darbai buvo nukeliavę iki Maskvos. Beje, ši moteris yra išaudusi ir tautinę giesmę, o A. Juknio filme matome audime užfiksuotus žodžius „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka…“

1978 m. filmas „Dėdė Domas – kalvis“ supažindina su kalvystės amatu kalvėje, apie kurią, deja, dabar teprimena tik mažytis išlikęs sienos kampas. Stebime arklio kaustymą, rato apvilkimą čina…  Juostoje „Jau žirgeliai pakinkyti“ (1980 m.) matome teatralizuotą miestelio šventę, dokumentikoje „Seną motiną aplankius“ (1981 m.) stebime pokalbį su šalia Užpalių miestelio, Kaniūkų kaime gyvenančia moterimi, kuri yra užrašiusi apie 400 dainų, kelias jų dainuoja filme.

– Algimantas Juknys pomėgį kinui perdavė sūnui Vytautui, kuris kartu su jumis sukūrė ne vieną dokumentinį filmą. Papasakokite plačiau apie šį bendradarbiavimą.

 Vytautas į Užpalius sugrįžta tik trumpam, atostogoms  arba šiaip kokiu reikalu, dažnokai tai būna su kinu susiję susitikimai, mudviejų pasitarimai, kūrybinio proceso peržiūros, analizė, filmavimai… Pradėjusi bendrauti su Vytautu, padėjau filmavimo kamerą. Supratau, kad filmas nėra vien tik mygtuko „rec“ paspaudimas, iki to momento ir po to dar yra labai daug kūrybinio proceso, kuriame galiu ir turbūt kažkiek gebu išreikšti save. Mudviejų su Vytautu atsvaros tašku yra jo tėvelio ne tik juostose užfiksuotas palikimas, bet ir užpaliečių atmintyje išsaugoti atsiminimai.

Bendradarbiavimo rezultatais galėčiau įvardinti didelę dalį restauruotų A. Juknio kino juostų, kurios buvo pristatytos Užpaliuose ir ne tik. Su etnografine dokumentika pabuvota daugelyje Utenos rajono kaimų, maloniai mus įsileido A. ir M. Miškinių biblioteka, Kupiškio raj. Skapiškio kultūros namai. Dokumentinis filmas „Tėveliukas“, pasakojantis apie 20 metų Užpaliuose klebonavusį kunigą, vienuolį Juozapą Šumskį, taip pat nemažai pakeliavo, neskaitant Utenos rajono ribų parodytas Kaune, Pranciškonų vienuolyne, Rokiškio raj. Suvainiškio miestelyje. Kiek mažiau apkeliavęs dokumentinis filmas „Brukavota gatvė“, kurio siužetas paremtas urbanisto Algimanto Miškinio interviu apie miestelio raidą ir papildytas vienuolikos vyresniųjų miestelėnų (iš jų šiandien jau tik du telikę gyvi) prisiminimais apie miestelio vardo kitimą, prezidento A. Smetonos apsilankymą, karą, trėmimus, Šv. Florijono paminklo atstatymą ir kt.

Didžiulio užpalėnų susidomėjimo sulaukė dviejų valandų trukmės restauruota dokumentika „Užpalių kino kronikos“, kurią papildėme informacija, surinkta iš rašytinių šaltinių, tame tarpe apskrities archyvų. Kino kronikas, pirmą kartą po restauravimo, kad būtų patogu kiekvienam užpalėnui, rodėme tris kartus per dieną su pertraukomis. Salė nė karto nebuvo tuščia, o vakare daug žiūrovų atėjo antrą kartą ir atsivedė savo vaikus ar anūkus, kad kino juostoje pamatytų senelius gyvus arba savo tėvus vaikystėje, jaunystėje.

– Birute, dirbate Užpalių kultūros centre, organizuojate įvairius renginius ir jau daug metų stovite prie vietos šokių didžėjos pulto. O kaip į Jūsų gyvenimą atėjo susidomėjimas kinu? 

Po studijų Vilniuje atvažiavau į nežinomą miestelį, Užpalius, ir visą laiką dirbau toje pačioje įstaigoje, tą patį darbą, tik keičiantis valdžioms keitėsi pareigybių arba darbovietės pavadinimas. Didžėjaus pultas man – aktyvus atokvėpis po bėgimo rutinoje. Nors kino tikrai negaliu patalpinti po rutinos sąvoka. Kartais prisipažįstu sau, kad tai, kiek spėju ir gebu atiduoti save kinui, man yra virš svajonės. Virš svajonės todėl, kad augdama mažame kaime net nedrįsau svajoti, jog pati dalyvausiu kino kūrime. Mokyklos bibliotekoje atsitiktinai rasta knyga „Kino meno pagrindai“ buvo ir yra viena iš gražiausių bei tikrai daugiausiai kartų perskaitytų knygų. Paskutinį kartą ją varčiau maždaug prieš 6 metus, o poreikis naujai ją prisiminti ir ištraukti iš knygų lentynos atsirado 2006 metais, kuomet filmuodama vieną renginį buitine kamera pamačiau Vytautą Juknį dirbantį su profesionalia filmavimo kamera. Nesuvaldoma jėga mane spustelėjo link Vytauto ir, žiūrėdama į niekada gyvenime natūraliai nematytą daiktą, užsiminiau, kad esu girdėjusi, jog jo tėvelio mokykloje paliktos kino juostos perneštos į rūsį. Tokia buvo mano ir Vytauto kūrybinės veiklos kartu, tuo pačiu ir pažinties, pradžia.

gavau dovanu skribele po 'brukavotos gatves' ir  'sustabdyto laiko' pristatimo

Birutė Minutkienė. Asmeninio albumo nuotr.

–  Ar spėjote pati pabendrauti su Algimantu?

Susitikimo su Vytauto tėčiu atmintyje turiu tik vieną momentą. Kažkada, dar būdama jauna specialistė, grįžinėjau iš „eilinio pasibuvimo ant kilimėlio“ ir ganėtinai rimtai galvojau, jog esu pasirinkusi ne tą gyvenimo kelią. Būtent tada netikėtai sutikau pirmąjį žmogų Užpaliuose, kuris mane suprato ir užsiminė, kad kai jis pradėjo fotografuoti ar filmuoti, jį taip pat ne visi suprato, keistuoliu vadindavo. Šį susitikimą atmintis atgamino tik perskaičiuos nekrologą Algimantui Jukniui (1933-1998). Pradėjau dėlioti taškus, kad tai tas pats žmogus, kurio dėka likau Užpaliuose, bet kinui tuo metu manyje dar nebuvo laiko.

– Turbūt daugelis skaitytojų nustebs, jog tokiame mažame miestelyje kaip Užpaliai gyvuoja stipri kino kūrimo tradicija. Ar tenka susidurti su panašia nuostaba dalyvaujant kino festivaliuose?

Dalyvaujant kino festivaliuose nuostabos, kad Užpaliuose gyvas kinas, nėra, nes Lietuvos kino mėgėjų sąjungai vadovauja Vidmantas Gaigalas, kuris puikiai žino Lietuvos kino mėgėjų istoriją, žino ir Užpalius, ir Algimantą Juknį, ir daug mums talkino restauruojant mokytojo palikimą (jo dalis buvo užpilta karštu vandeniu), dalyvavo Užpaliuose, kuomet pristatėme projektą „Praeities juostas atsukus“, iki šiandien palaikome ryšį, kai prireikia rimto patarimo.

Bet nustembančių vis atsiranda. Pabaigusios Užpalių gimnaziją merginos, kurios buvo mano vadovaujamo kolektyvo narės ir dalyvavo visame kino atgimimo procese, prakalbo savo draugams ir dėstytojams apie kiną Užpaliuose. Pvz., viena iš merginų, studijuojanti VGTU kūrybines industrijas, linksmai guodėsi, kaip sunku buvo dėstytojai įrodyti, kad Užpaliuose rodomas ne tik atvežtinis, bet ir pačių sukurtas kinas. Panašiais įspūdžiais dalinasi ir daugiau studentų. Aš pati, kai kažkam, kas nėra matę to, ką mes kuriame ar rodome iš A. Juknio archyvų, pasakau, kad turime savo kiną, spėju, kad mano pašnekovui tai asocijuojasi su „Youtube“ masinio vartojimo vaizdeliais, todėl dažniausiai ir klausia, kokių pavadinimų ieškoti internete. A.Juknio kino archyvas nesuskaitmenintas ir jo internete nerasite.

–  Kur dabar saugomas visas Užpalių kino archyvas?

 Kino archyvas saugomas pas Vytautą ir mane taip, kaip leidžia mūsų asmeniniai biudžetai bei sąlygos.

– Praėjusių metų vasarą kartu su Vytautu organizavote A.Juknio kino filmų naktį. Kokius filmus rodėte ir ar didelis buvo vietinių gyventojų susidomėjimas?

Šį renginį mes pavadinome „Vaidybinių filmų naktimi“ ir rodėme tik vaidybinius filmus, kurie buvo sukurti A.Juknio vadovautame kino mėgėjų būrelyje. Susidomėjimas buvo tikrai didelis, nes susirinko ne tik šiuo metu Užpaliuose gyvenantys žmonės, bet ir išvykę iš Užpalių. Mūsų žiniomis, atvyko žiūrovų netgi iš Mažeikių. Nakties metu buvo labai daug emocijų, žiūrovai vieni kitus šaukė vardais ir klausė ar esi, ar atpažįsti save, kiti tiesiog prisipažindavo, „čia aš“, buvo ir liūdesio akimirkų kai matė jau a. a. mokytojus, klasės draugus.

'brukavotos gatves' ir sustabdyto laiko pristatimo  akimirkos 2008

bendras salu0117s vaizdas, bet dar kokiu0173 3 eiliu0173 gale  nesimato foto S. u0160liu017Eiaus

– Dar derinant mūsų susitikimą užsiminėte, jog šiuo metu vyksta pokalbiai dėl filmo „Miškais ateina ruduo“ demonstravimo (nemažai jo scenų filmuota Užpaliuose). Taip pat planuojamas edukacinis užsiėmimas, kurį ves A. Mikutėnas. Iš kur semiatės tiek energijos? 

Energija neabejotinai ateina, kai matau į salę ateinančius žiūrovus, ypač jaunimą. Dar maloniau, kai jie paskutiniai išeina iš salės, ko nors klausdami renginio svečių. Dar vienas energijos varikliukas – tai noras, kad kino egzistavimo kaime galimybes pripažintų ne tik paprasti žmonės, bet ir valdininkai. Kuomet vyko mano atestacija, komisijos nariai išsyk pasakė, kad apie kiną nekalbėsime. Komisijos narių buvau neįvertinta, tai spėju, kad visa mano su kinu susijusi veikla jiems buvo niekinė.  Tačiau nepaisant visokių nesusipratimų, esu laiminga savo gyvenimą susiejusi su kinu. Va, jums kažkas pakuždėjo apie mus, ačiū – išgirdote apie kiną kaime, parašysite, išgirs ar perskaitys dar daugiau žmonių, gal atsilieps ar įsižiebs kur nors kitame kaime kino spindulėlis. Svarbiausia – neprarasti vilties, tada tikrai atsiras iš kur semtis energijos.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

– Ir pabaigai, tradicinis klausimas. Kokie Jūsų ir Užpalių kino gyvenimo ateities planai?

Artimiausias planas – darbas su šių metų respublikiniame mėgėjiškų kino filmų festivalyje įvertintu filmu „Sielininkas“, kuris kitais metais dalyvaus Šiaurės ir Baltijos šalių festivalyje Taline. Ačiū režisieriui G. Lukšui, kuris pažadėjo talkinti atvežant į Užpalius filmą „Duburys“. Renginiai, kaip ir Užpalių miestelio kasdienis gyvenimas, rutuliojasi pirmyn, nemažai yra nufilmuota, bet tam, kad ta medžiaga taptų filmu, reikia ne tik laiko ar entuziazmo.

– Ačiū už pokalbį!

ne mazoji kino lietuva baneriukas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *