Kinas – menas, nusipelnęs muziejaus. Arba kas Naująją Bangą išmokė kurti filmus

Henri Langloiso pavardė daugumai mažai ką sako. Prancūzijos kinoteka (La Cinémathèque française) Paryžiuje galbūt jau girdėta?

Tai viena didžiausių kinotekų pasaulyje, galinti pasigirti milžinišku filmų, knygų, dokumentų archyvu bei kitais savo muziejuje saugomais su kinu susijusiais turtais. Taip pat joje rengiamos parodos, retrospektyvos, konferencijos. Tai tikras lobis kino mylėtojams, ypač tiems, kuriems kino istorija neprasideda su Tarantino ar Kubricku… Taigi šis lobis nėra nei rastas, nei iškastas. Kažkas turėjo ilgus metus ieškoti, kaupti, saugoti visas kino juostas nuo kino atsiradimo pradžios. Tai ir buvo jis, Henri Langloisas, kuriam šiemet būtų sukakę šimtas metų. Ta proga Prancūzijos kinoteka atiduoda duoklę savo ir daugelio to meto kino kūrėjų tėvui.

langlois

Henri Langloisas

Idėja, gimusi H.Langloiso galvoje, buvo visu šimtu procentų nesavanaudiška. Jis nekolekcionavo video juostų, kad pasigirtų draugams, jog turi vieną ar kitą tais laikais populiarų filmą. Jis net neatrinkinėjo filmų. Jis tiesiog norėjo išsaugoti visa tai, kas tuo metu jau buvo bepradėję tapti istorija – nebylųjį kiną.

Žinoma, įtakos turėjo ir tai, jog H.Langloisas, būdamas jaunas ir smalsus kinomanas, pats atsidūrė tarp dviejų skirtingų kino laikmečių; jo pažintis su kinu prasidėjo paskutiniais nebyliais filmais ir pirmųjų garso filmų atsiradimu. Tai buvo laikmetis (tarp 1920 ir 1970), kuomet visa kino istorija dar galėjo tilpti vieno žmogaus galvoje, o akis atlaikyti” visų sukurtų filmų peržiūras. H.Langloisas rinko visas to meto juostas, rodė, lygino ir visur matė tęstinumą – Garrelas ar Warholas (kuriuos labai mėgo), jo nuomone, nebuvo kažkas naujo, tai tęsinys to, kam padėjo pamatus vieno ar kito žanro pirmieji filmai. Tad kas būtų Tarantino be savo playlist’o”, Kubrickas be Abelio Gance ar Burtonas be Caligari?

pasolini_langlois

H.Langloisas kartu su P.P.Pasolini

Kaupti, rodyti tai, kas sena, kad sukurtum nauja – tuo vadovavosi H. Langloisas, ir turint omenyje, kad tokie naujosios bangos atstovai kaip J. L Godardas, F. Truffaut, E. Rohmeras, C. Chabrolas, J. Rivette, A. Resnaisas ir kiti vietoj pamokų lankėsi kinotekoje, verčia manyti, jog toks metodas nėra blogas. Ne veltui Bernardo Bertolucci, pagerbdamas Langloisą sakė: Geriausia kino mokykla pasaulyje yra Paryžiuje, ji vadinasi Kinoteka” (La Cinémathèque”), o geriausias dėstytojas pasaulyje vardu Henri Langloisas.”

Jeanas-Lucas Godardas Kinotekoje

Jeanas-Lucas Godardas Kinotekoje

Kinotekos archyvuose rastame sename Kino užrašų” (Cahiers du cinéma”) numeryje išspausdintame interviu su Kinotekos įkūrėju, pastarasis labai vaizdingai apibūdina naująją bangą: „Visų pirma tai – savamokslis prieš klasės pirmūną, antra – tai menas, prieštaraujantis tiems, kurie mano, jog kūrybos galima išmokti mokyklose” arba Naujoji Banga – tai žmonės, kurie užsukę į dideles kapines sako: Ei, žiūrėk ! O anksčiau čia buvo didelis parkas. Ir pradėta rauti antkapius ir sodinti medžius.”  Ši naujoji kino kūrėjų karta, išauginta” Henri Langloiso, buvo bene paskutinė tokia ryški ir didelė banga” prancūzų kino istorijoje. Tai verčia susimąstyti, ar šių dienų kino kūrėjas, norėdamas pasodinti kažką naujo kino istorijoje, neturėtų dažniau varstyti ne šių dienų kino teatrų, bet senųjų kinotekų duris? Kitaip tariant, atsigręžti, kad žengtum toliau.

 Kinotekos šaknys – Henri Langloiso ir Georgeso Franju įkurtas Kino Ratas (1935), kurio misija buvo rodyti surinktas ir išsaugotas senas kino juostas. Dar po metų įkurta Kinoteka pradėjo ir juostų atnaujinimą bei visko, kas susiję su kinu (dekoro detalių, kostiumų, kamerų, afišų) rinkimą. Dabar visa tai galima pamatyti Kinotekos muziejuje. Kinotekos namai” vis keitėsi, neišvengta ir nelaimių – gaisrų, per kuriuos dalis juostų sudegė, dingo. Vis dėlto 1998 metais kinoteka atrado savo didelius namus, kuriuose iki šiol renkasi didieji kino mylėtojai, nebijantys senų dryžuotų juostų (mat kai kurie seni filmai čia vis dar rodomi ant 16, 35, 70 mm kinojuostų), kurie domisi kino istorija ir yra visada pasiruošę atrasti kažką naujo.

 Henri Langloiso misija kiną įmontuoti” tarp kitų meno šakų puikiai pateikta jo garbei surengtoje parodoje: čia ne tik galime paskaityti laikraščių ištraukų, pažiūrėti interviu bei filmų, bet ir panirti į tokį meno apsuptą pasaulį, kokiame gyveno didysis kinomanas. Jo mėgiamų tapytojų, grafikų darbai su kino filmų ištraukomis čia  tarsi susilieja į bendrą visumą, tarsi groja tą pačią melodiją, tik kiekvienas savo maniera, savo instrumentais, taip kurdami bendrą meno viziją. Tad kitą kartą, kai vyksite į Paryžių, nepamirškite, jog kinas taip pat turi savo muziejų.

Informacija iš kinotekai priklausančios medžiagos

Nuotraukos priklauso La Cinémathèque française”

Gytė Skirkaitė

Paryžiuje gyvenanti kino gurmanė at Kinomaistas.lt
Kinas man – tai aptemdyta salė, ekranas, į kurio margumyną panyri porai valandų, tai kitų, šalia sėdinčiųjų emocijos, kurias sugeri, tai gyvenimas, realybė kitame kailyje, kitame laike. Vienintelis, gyvenimą ir kiną skiriantis dalykas man – tikiu kino reinkarnacija. Ne kartą miriau, prisikėliau ir atradau save iš naujo kitoje kino juostoje. O rašau, nes tomis akimirkomis, kai ekraną užpildo (tarsi epitafija antkapį) titrai, mano siela blaškosi, nenori išeiti iš staiga nušvitusios salės, mat kad iš tikrųjų išeičiau turiu padėti tašką – atsisveikinimui palikti nekrologą.
Gytė Skirkaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *