„Kelias į žvaigždes” – per Holivudo kančias (Recenzija)

Praėjus porai metų po „Cosmopolio“ pasirodymo, kanadietis režisierius Davidas Cronenbergas sugrįžta su konkursinėje Kanų kino festivalio programoje dalyvavusiu filmu angliškai kiek kosmiškai skambančiu pavadinimu Maps to the stars“ (2014). Astrologijos gerbėjams teks nusivilti, nes nei į Jupiterį nei i Marsą nenukeliausite, tai tik virtuali kelionė į žemišką Holivudą, jo žiaurius, tiesiogine prasme nesveikus užkulisius.

  „Maps to the stars“ rodoma Weissų šeima yra Holivudo dinastijos prototipas: tėvas Staffordas (aktorius Johnas Cusackas) – analitikas, asmeninis treneris, rašantis savipagalbos vadovėlius. Mama Christina (aktorė Olivia Williams) daugiausia laiko praleidžia besirūpindama jųdviejų 13-mečio sūnaus, jaunosios kino žvaigždės Benjie (Evan Bird), karjera.

  Viena Staffordo klienčių, aktorė Havana (Julianne Moore) bet kuria kaina siekia vaidmens naujai perkurtame filme, kuriame kadaise  suvaidino jos mama. Jau mirusi 60-ųjų žvaigždė vis persekioja savo be perstojo vaistus šlamščiančią dukrą. Panašioje situacijoje yra ir Benjie, kuris būdamas trylikos jau baigė reabilitacijos kursą nuo narkotikų. Prie šio ydingo sąrašo reiktų pridėti ir Benjie seserį Agathą (aktorė Mia Wasikowska), kurią šeima apleido po jos piromaniško išpuolio.

  Ji (Agatha) ir pasirodo pirmosiose filmo scenose. Tam tikra prasme Agathą galėtume laikyti ir pagrindine šio filmo heroje, nors kaip Holivude vienas už kitą geresni, taip ir čia. Agatha, kaip vėliau paaiškėja, išleista iš sanatorijos, atvyksta į Los Andželą. Ji primena naivią mergaitę atvykėlę, kuri, kaip ir dauguma, į Los Andželą atvyksta daryti karjeros.

  Tačiau geriausiai tokį naivuolišką prototipą čia įkūnija Roberto Patisono personažas  atvykėlis limuzino vairuotojas, kuris dirbdamas Holivude tikisi priartėti prie žvaigždžių. Galbūt viena jų vaikiną pastebės ir perskaitys jo scenarijus ar pakvies suvaidinti filme… Tai, žinoma, tėra drambliuko svajonės. Visi svajojantys, bet nespėję nuvykti į Los Andželą drambliukai filme gali pasigrožėti jo palmėmis ir turistinėmis vietomis, tokiomis kaip Holivudo bulvaras, Rodeo drive ir t.t. Tik dėl jų Kanados režisierius ir keliavo į Los Andželą, mat namai ne taip ir skiriasi, juos režisierius pasirinko filmuoti Toronte, kuriame pats gyvena.

 

Maps to the stars“ paliečiamos tos pačios dažnai žiniasklaidoje pasikartojančios žvaigždžių gyvenimo temos: narkotikai, beprotybė, skandalai, savižudybės. Tai – Holivudas ir kad ir kaip toli jis būtų visi tai žinome, tad žiūrėti kiną apie kiną būtų visiškai nuobodu ir beprasmiška, jei į šį Holivudo kino industrijos sūkurį nebūtų metaforiškai įpinta vienos kraujomaišiškos šeimos istorija. Kraujomaiša čia puiki metafora, parodanti, kas šių dienų Holivudo kino industrijoje sugedę, t.y. jam trūksta naujų idėjų, šviežumo. Viskas, ką jis pagamina turi tą patį, jau pabodusį, kartais net pasibaigusio galiojimo maisto skonį. Filmai – kvaili, be formos, genetiškai modifikuoti. Nors čia ir trūksta šviežio kraujo, naujos vizijos, nuo to tarsi bėgama, to bijoma ir vengiama, tad kaip vaikai kartoja tėvų klaidas, taip ir čia, Holivude, viskas nuolatos kartojasi. Panašu, jog šiuolaikinis Holivudas vadovaujasi Senojo Egipto dinastijų teorija, kurie sakė mes esame dievai ir turime daugintis vieni tarp kitų. Tad, mielieji žvaigždžių vairuotojai, kad ir kokie talentingi aktoriai būtumėte, į šį užburtą Holivudo ratą įsisukti nelengva.

cosmopolis-trailer-robert-pattinson-sarah-gadon

  Šį žvaigždžių dieviškumą dar paryškina režisieriaus pasirinkimas gana dažnai kamerą nukreipti į kiekvieną personažą atskirai. Vienoje scenoje, kur Benjie, jo mama ir studijos prodiuseriai aptarinėja reikalus susėdę aplink apvalų stalą, nė karto jų nepamatome visų kartu. Tai tik individualių planų seka, kuri puikiai atskleidžia personažų susireikšminimą, mat tai  žvaigždės – kiekviena jų tarsi atskira planeta, užsidariusi savo individualybės burbule, į kurį niekas neprasiskverbs. Personažų kalba visada labai lakoniška, griežta ir grubi. Pagrindinės temos pinigai, galia. Tokie santykiai klostosi ne tik tarp prodiuserių ir aktorių, bet net ir jaunų žvaigždžių šeimoje. Tai suteikia filmui žiaurumo, personažai mums pristatomi kaip nepasotinami monstrai, pasirengę perkąsti gerklę kiekvienam koją padėjusiam į ne savo valdas.

 

Kitas Maps to the stars“ siaubo efektas  tai du veikėjus, Benjie ir Havaną, persekiojantys fantomai. Benjie yra persekiojamas mergaitės, kurią lankė ligoninėje, o Havana  savo mirusios motinos. Tačiau šie fantomai tėra jų prisiminimai ir mums tai leidžia suvokti scenų, kuriose jie pasirodo netikrumas. Pavyzdžiui, Havanos mama pasirodo vonioje, tačiau negirdime nei tekančio vandens, nei jokio kito pašalinio garso. Žiūrovas tarsi paliekamas už borto, mes nesame įtraukti į šį siaubą ir suprantame, jog tai tik personažų prisiminimai, nepaliekantys jų ramybėje. Tai tik siaubo filmai, kuriuose gyvena patys filmo protagonistai. Belieka tikėtis, jog naujosios kartos terapeutai, tokie kaip Staffordas (aktorius John Cusack), jiems padės…

maps-to-the-stars-img04

   Į šį žiaurų monstrų pasaulį švelnios melancholijos įneša netipiška Agatha. Ji – jautriausias personažas, nors kartu ir gąsdinantis. Tuo pačiu metu ji yra naikintoja (padegusi savo tėvų namus ir vos nepražudžiusi brolio ir savęs), tačiau ji, galime sakyti, tiesiogine prasme yra prisikėlusi iš pelenų. Ji suteikia vilties, ji griauna tai, kas kartojasi. Nesąmoningas noras ištekėti už savo jaunesniojo brolio (tai, ką padarė jų tėvai) ją skatina naikinti ir galiausiai susinaikinti, kad tai nepasikartotų. Juk kad kažkas keistųsi, dinastija turi pasikeisti.

  „Maps to the stars“ žiūrisi taip pat lengvai kaip ir Holivudo filmai, tačiau pasako kiek daugiau. Cronenbergas sudaužo gražų kiaušinio lukštą ir parodo, jog viduje jis jau gerokai pagedęs… Manau, jog šis filmas gali patikti ir nemėgstantiems Holivudinių darbų ir jų fanams, nes vis dėlto Holivudiškumo jame būta nemažai.

Gytė Skirkaitė

Paryžiuje gyvenanti kino gurmanė at Kinomaistas.lt
Kinas man – tai aptemdyta salė, ekranas, į kurio margumyną panyri porai valandų, tai kitų, šalia sėdinčiųjų emocijos, kurias sugeri, tai gyvenimas, realybė kitame kailyje, kitame laike. Vienintelis, gyvenimą ir kiną skiriantis dalykas man – tikiu kino reinkarnacija. Ne kartą miriau, prisikėliau ir atradau save iš naujo kitoje kino juostoje. O rašau, nes tomis akimirkomis, kai ekraną užpildo (tarsi epitafija antkapį) titrai, mano siela blaškosi, nenori išeiti iš staiga nušvitusios salės, mat kad iš tikrųjų išeičiau turiu padėti tašką – atsisveikinimui palikti nekrologą.
Gytė Skirkaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *