Kaip parduoti rašiklį

Šių metų Oskarų geriausio filmo kategorijoje knibždėte knibždėjo filmų pastatytų pagal tikras istorijas.

Iš tikrųjų gyveno toks Ronas Woodroffas („Dallas buyers club“, rež. Jean-Marc Vallée), kuris nesaugių lytinių santykių „dėka” užsikrėtė ŽIV virusu, kuris jo neišgąsdino, o netgi priešingai, sustiprino jo ryžtą bei norą gyventi. Kapitonas Phillipsas plaukė pro Somalį, kai jį užpuolė keturi pinigų ištroškę, bet nelabai suprantantys, ką daro, piratai („Captain Phillips”, rež. Paul Greengrass). Filmas „12 years a slave” (rež. Steve McQueen) pasakoja istoriją apie laisvąjį juodaodį, tapusį neteisybės ir aplinkybių auka. O ponia Philomena („Philomena” rež. Stephen Frears) išties buvo išskirta su savo sūnumi ir po daugelio metų sugalvojo jį surasti. Filmas „The Wolf of Wall street” – irgi pasakoja tikrą Jordono Belforto gyvenimo atkarpą nuo svaiginančio kilimo karjeros ir sėkmės laiptais, iki skausmingo ir netikėto kritimo žemyn.

Martinas Scorsese – režisierius, mėgstantis statyti filmus pagal tikras asmenybes („Raging Bull”, „The last temptation of Christ”, „Goodfellas”, „Casino”, „Kundun”, „The Aviator”).

Leonardo DiCaprio – aktorius, mėgstantis vaidinti tikras buvusias asmenybes ( „J.Edgar”, „Aviator”, „The Basketball Diaries”, „Catch me if you can”).

Labiau suderinamą duetą tokiam beprotiškam filmui sunkiai įmanoma būtų rasti.

2007 metais į DiCaprio rankas papuolė knyga apie Jordoną Belfortą ir nuo tada jo niekaip neapleido noras suvaidinti šio keisto žmogaus. Tik norėti ir nieko nedaryti neužtenka, tad aktorius pasistengė, tapo filmo prodiuseriu, sudomino kitus žmones ir prašau – dienos šviesą išvydo ant kino juostos nufilmuotas „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street”). Filmas pasakoja istoriją apie akcijų firmos brokerį, kuris jau nuo pirmos dienos, užimdamas žemiausią laiptelį įmonėjė, susižavi akcijomis ir tokio pobūdžio darbu taip, kad net firmai bankrotavus nebegali užsiimti niekuo kitu. Trumpai padirbėjęs mažoje įmonėje, nusprendžia imtis nuosavo verslo.

The Wolf of Wall Street

Viskas prasideda nuo pasisedėjimo kavinėje su keliais draugais. Norėdamas parodyti, kaip reikės dirbti, vieną iš draugų įkalba parduoti rašiklį:

– Užrašyk man savo vardą, – paprašo jis.

– Kad aš neturiu su kuo…

Būtent taip reikia žmogui įbrukti visiškai iki tol jam nereikėjusį daiktą…

„Jeigu gali parduoti rašiklį, gali parduoti bet ką“ – būtent tokį talentą turi Jordonas Belfortas, kuris greitai supranta, kad talentu reikia dalintis, nes kitu atveju naujai įsteigta įmonė nieko nepasieks.

Entuziazmas, tikėjimas sėkme bei nuolatinės pastangos nelieka tuščios – užaugina prabangiais kostiumais vilkintį ir nieko sau negailinti vilką, kuris moka staugti tik trimis balsais: apie pinigus, narkotikus ir moteris.

d9031bf2f79cc93af8c9c7f0354e3d55

Pinigai.

Pagrindinis filmo herojus susižavi akcijų birža vien todėl, kad būdamas apsukrus, azartiškas ir be galo iškalbingas žmogus greitai suvokia, kad parduodant bet ką bet kam ir išlaikant pinigus įmonėje iš to galima uždirbti milžiniškas pinigų sumas. Įmonės darbuotojai įsisąmoninę Belforto įkalbinėjimo būdus, greitai padidina apsukas keliasdešimt kartų. Nuo tada velnio ratas tik pradeda suktis greičiau. Turint pinigų, galima sau leisti daug, turint jų dar daugiau… Na, apetitas auga bevalgant, o su tokiu žvėrišku apetitu gana niekada nebus. Sąžinė – tas žodis, kurio, matyt, pagrindiniai filmo herojai nežino. Jie ramiausiai apgaudinėja nieko neįtarančius žmones, iš karto žinodami, kad kiekvienas jų pasakytas žodis yra visiškai nieko vertas ir tiesos jame tiek, kiek raudonų šerių vilko kailyje.

Kažkada kalbėjau su draugu, kuris pasakojo apie vieną turtingo žmogaus bėdą – jam esą labai liūdna, nes turint viską, nieko naujo nebeįmanoma įsigyti. Šio filmo herojus moka leisti pinigus, tad nepanašu, kad tokia situacija jam būtų artima. Dolerių yra tiek daug, kad net šešiaženklės sumos nieko nereiškia. 26 000 JAV dolerių už vakarienę, prabangiausia jachta, ant kurios stogo įrengta nusileidimo aikštelė sraigtasparniui – kasdieniški ir niekuo neypatingi pasismaginimai.

Narkotikai

Jei jums narkotikai bei jų vartojimas siejasi su tokiais depresyviais ir desperatiškais filmais kaip „Trainspotting” (rež. Danny Boyle) ar “Requiem for a dream” (rež. Darren Aranofsky), pamirškite. Čia medalis atsisuka kita puse. Rytas, darbas, vakarėlis, ilgas skrydis lėktuvu – nei vieta, nei laikas neturi jokios prasmės narkotikų vartojimui, vienintelis, kas svarbu – pasirinkta forma: tabletės, milteliai ar skystas pavidalas. Filme saujomis vartojami kvaišalai nesukelia jokių neigiamų pasėkmių, priešingai – kyla tik pačios geriausios ir sėkmingiausios verslo idėjos. Apsinešę personašai tiek didžiuliuose vakarėliuose, tiek darbo vietose puikiai leidžia laiką ir užmerktomis akimis krenta į beprotiškumo sūkurį.

if-you-liked-the-wolf-of-wall-street-then-youll-love-this-behind-the-scenes-video

Moterys. Seksas

Taip, moterų filme išties nemažai. Beveik visos jos – prostitutės ir skirstomos į kategorijas pagal brangumą. Taip pat galima skirstyti pagal tai, ar jos nuogos ir nusiskutusios „viską nuo antakių žemyn”, ar jas patvarkyti galima paprastu ar kiek neįprastu būdu. Filme nėra nė vieno normalaus moters personažo. Visos kelios pasirodančios moterys, kurios nėra laisvo elgesio, yra arba mamos, arba žmonos, kurios po labai trumpos meilės tampa tik rėkiančiomis, pinigus leidžiančiomis ir linksmai gyventi neduodančiomis furijomis.

Smaukymasis, kitaip įtampos nuėmimas, yra būtinas, keletą kartų per dieną kartojamas veiksmas akcijų biržos ofise. Nesvarbu, ar tu tai darai pats, ar už tave tai kažkas padaro, ar tu smaukaisi vidury vakarelio, žiūrėdamas į ką tik atėjusią merginą. Testosteronas liejasi pro kraštus, nes ribų nėra – viskas, visada ir visur galima.

the-wolf-of-wall-street-brad

Akcijų biržos darbuotojams azartiškomis ir uždegančiomis Jordono Belforto kalbomis bandoma įpiršti, kad ribos neegzistuoja. Bet visada pasirodys kažkas su STOP ženklu rankoje, už kurio – FTB, kalėjimas, išdavystės, mirties baimė, skyrybos, neviltis. Metus moneta su likimu negalima tikėtis amžinos pergalės – akcijų biržos rodmenys kaip širdies dužių – tai kyla aukštyn, tai leidžias žemyn.

Volstryto vilko išsukta beprotiška karuselė įtraukia daug žmonių, kurie vos spėja apspangusiomos akimis stebėti pro šalį lekančius vaizdus bei gyvenimus. Gyvenant vien savo malonumui, besitaškant pinigais, nuolatos vartojant narkotikus ir keičiant vieną moterį po kitos, tik laiko klausimas, kada šis nepatvarus kortų namelis subyrės.

Linksmybių parkui, statytame iš apgaulės, hedonizmo ir egoizmo plytų, virtus griūvesių krūva – pagrindinis filmo personažas lieka tik su rašikliu rankoje.

– Parduok man rašiklį.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *