„Juodoji gulbė“ – ilgai lauktas senasis Aronofsky

Naujausio režisieriaus Darreno Aronofsky filmo „Juodoji gulbė“ („Black Swan“) turbūt laukia dauguma kino gurmanų. Kas laukia, o kai kas jau ir sulaukė bei drebančiomis rankomis paspaudė play mygtuką.

Nostalgija jaunajam…

D.Aronofsky daugumai įstrigo dar 1998 metais, kuomet pasirodė jo filmas „Pi“ – istorija apie matematikos genijų Maksą, namuose sukūrusį super kompiuterį, galintį duoti raktą visos visatos suvokimui. Siužetas skamba kaip iš fantastinio filmo, tačiau fantastika – tai nerealūs dalykai, o „Pi“ filmo režisūra, montažas, muzika ir vaidyba leido patikėti, kad šiame pasaulyje viskas įmanoma.

Gaila, kad šis D. Aronofsky šedevras dažnai nustumiamas į šoną ir labiau pabrėžiamas kitas – „Requiem svajonei“ („Requiem for a dream“, 2000), kurio stilistika primena „Pi“, tačiau filmas daugiau skirtas masiniam žiūrovui.

Po to sekė gražusis „Fontanas“ („The Fountain“, 2006), kurio pagrindinis veikėjas Tomas XVI amžiuje yra ispanų konkistadoras, o mūsų laikais – mokslininkas, ieškantis vaistų vėžiu sergančiai mylimajai. Tačiau filmas, nors labai gražus ir įspūdingas, ganėtinai sunkiai žiūrisi nėra vientisas. Kaip teigė viena „Fontano“ gerbėja – arba patinka arba ne.

2008 metais sekė garsusis „Imtynininkas“ („The Wrestler“), kuriame vaidino margą reputaciją turintis ir niekada nesenstantis Mickey Rourke. Tačiau tai tikrai nebuvo tas filmas, kokio visi tikėjosi iš Aronofsky.

Atėjo eilė „Juodąjai gulbei“ ir galima lengviau atsipūsti bei paspausti ranką senajam gerajam Darrenui, kuris sugrįžo prie savo šaknų – išradingo, bauginančio siužeto, gražių kadrų ir to keisto jausmo, kuris visada likdavo pažiūrėjus jo filmus – jautiesi sinefiliškai pasisotinęs, bet kartu ir dvasiškai išsisėmęs, išsigandęs ir įbaugintas emocinio smurto. Ar „gulbė“ sukėlė tokius pat jausmus?

…ir pagarba dabartiniam Aronofsky

„Juodoji gulbė“ – tai filmas apie talentingą baleriną Niną, kurią idealiai įkūnija aktorė Natalie Portman. Mergina gyvena su mama, buvusia balerina Erika, kuri kontroliuoja kiekvieną žingsnį bei reikalauja meistriškai šokti ir pasiekti balerinos karjeros viršūnę. Teatre baletmeisteris Thomas Leroy kuria naują „Gulbių ežero“ versiją, kurios pagrindiniam vaidmeniui po ilgų svarstymų pasirenkama Nina. Įrodžiusi Thomui, jog yra pasiruošusi atlikti šį vaidmenį, Nina ima nerimauti – jos gyvenime pradeda dėtis tikrai keisti dalykai.

Šioje vietoje siužeto pasakojimą nutraukiame, nes dabar pagrindinį vaidmenį perima Aronofsky skleidžiama panikos, nesuvokiamų įvykių, siaubo, fantastikos ir netgi šizofrenijos banga. Žiūrovas apgaunamas ir nebežino, kur realybė, kur melas, ką jau kalbėti apie pačią Niną.

Ir taip, baigę filmo peržiūrą liekame sukrėsti, truputį drebančiomis rankomis, o jei filmą žiūrėjome prieš miegą – būtinai pažadinome kaimyną ir ėjome kartu parūkyti. Arba bent jau įkvėpti gryno oro laiptinėje. Arba susigūžiame lange netyčia (ne)pamatę savo atvaizdą kruvinomis akimis, nes filmas įsiskverbė į slapčiausias ir juodžiausias emocines kerteles.

Apie gražius dalykus

Atskiro dėmesio verti ir filmo kostiumai, ir puiki N.Portman vaidyba. Aktorė įtaigiai įkūnijo baikščią, bet tuo pačiu ryžtingą baleriną. Vieną akimirką ji trapi baltoji gulbė, kitą – išprotėjusi ir žudanti juodoji. Juolab žinant, kad dėl šio vaidmens aktorė numetė nemažai kilogramų ir ilgai mokėsi šokti. Ir sutapimas – N.Portman vaidinama balerina nesugebėjo atskirti realybės nuo gyvenimo, o pati Portman pirmadienį paskelbė, kad susižadėjo ir laukiasi nuo filmo choreografo Benjamino Millepiedo. Prancūzijoje gimęs B. Millepiedas yra Niujorko baleto pagrindinis šokėjas ir choreografas. Tad gyvenimas ir menas maišosi ne tik filmuose, bet ir realybėje.

Pabaigai – puikiai filmo pradžią ir pabaigą apibūdinančios frazės:

„I just want to be perfect“
„I was perfect… . „

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *