Lietuviams nereikia pasakoti apie sąsajas tarp sporto ir valstybės, tarp pergalių aikštelėje ir mūšio lauke. Todėl naujausias Clint Eastwood filmas „Nenugalimas“ (Invictus), vasario 26 d. pasirodysiantis Lietuvos kino teatruose, tautiečių turėtų būti sutiktas itin entuziastingai. Pažiūrėjus šį filmą, pasidaro aiškiau, kodėl filmas sulaukė dviejų Oskaro nominacijų už vaidybą, o ne už scenarijų. Tai nereiškia, jog „Nenugalimas“ nuobodus – Nelsono Mandelos gyvenimo istorija išties nepaprasta ir prikaustanti, net jei jo aistrai regbiui skirsime didesnį dėmesį, nei Pietų Afrikos apartheido problemų sprendimui. Tai didingo, tauraus žmogaus istorija, atleidusio savo skriaudikams ir dariusio viską savo šalies vardan.
„Nenugalimas“, viena vertus, pasakoja daug kartų girdėtą istoriją – vidutiniokų žaidėjų komanda pakyla iš pelenų, pasiekia didybę. Tačiau šis filmas tai pateikia ne iš sporto filmams būdingos perspektyvos. Veiksmas prasideda 1990-aisiais, kai apartheido priešininkas Nelsonas Mandela (akt. Morgan Freeman) išeina iš kalėjimo ir randa rasinės segregacijos ir neapykantos sudraskytą gimtinę. Nacionalinė Pietų Afrikos regbio komanda, Springbokai, nušvilpiama vietinių sirgalių – jos pavadinimas ir simbolika siejama su rasizmu ir apartheidu. 1994-aisiais prezidentu išrinktas Mandela atmeta prašymus pakeisti komandos pavadinimą, siekdamas suvienyti šalyje gyvenančius baltaodžius ir juodaodžius, atgaivinti nualintą valstybę, parodyti, kad tolerancija ir draugystė stipresnės už neapykantą. Mandelos noras atleisti skriaudikams stebina visus, pradedant nusamdytais apsaugininkais ir baigiant jo paties artimaisiais.
Tačiau ilgus metus vienutėje praleidęs Mandela žino, ką daro. Jo valios stiprybę 27 metus leidžiant kalėjime palaikė Williamo Ernesto Henley eilėraštis „Nenugalimas“ (Invictus), kurio žodžiai vadina žmogaus dvasią nepalaužiama, nepaisant visų sunkumų. Filmas šį pavadinimą pasirinko neveltui, nes tikrasis Mandela įkalinimo metais užsirašė „Nenugalimo“ žodžius ant popieriuko ir, matyt, dažnai juos prisimindavo. Susitikęs su regbio komandos kapitonu (akt. Matt Damon), Mandela pasakoja jam apie simbolių jėgą, apie įkvėpimą, kurį žmogui gali suteikti eilės, daina arba valstybę atstovaujančios komandos pergalė. 1995-aisiais pirmą kartą po ilgų apartheido metų Pietų Afrikai leista dalyvauti pasaulio regbio čempionate, todėl Mandela jautė, jog tai galimybė susivienyti.
Didesnių staigmenų (išskyrus vieną gudrų, įspūdingai nufilmuotą epizodą stadione) „Nenugalimas“ nepateikia. Morganas Freemanas ir Mattas Damonas kaip įprasta meistriškai įkūnija istorines asmenybes, o pasakojimas apeliuoja daugiau į emocijas, nei į protą. Ne vienam jis gali pasirodyti ištęstas arba nuspėjamas. Visgi, nepaprasta kinematografija, Mandelos žmogiškumas ir stiprybė, kova su rasine trintimi yra pakankamai stiprūs prieskoniai, dėl kurių verta likti kino teatre. Tai netik įspūdingas reginys, jaudinanti atgimstančios valstybės istorija. Tai žvilgsnis į žmones, kurių jausmai daugiau nei suprantami tiems, kurie stebėjo auksinio „Žalgirio“ ir „CSKA“ kovas Tarybų Sąjungos gyvavimo metais. Pats Mandela, kai jam pranešė, jog filme pasakojama apie jo „asmenybės šerdį“, nelaukdamas tikslesnių apibūdinimų pasakė: „Aaa, pasaulio čempionatas“.
Comments
RSS feed for comments to this post.