Sprogimas įvyko! Ilgai ir aktyviai reklamuotas, prieštaringai (dar prieš pasirodant!) vertintas, režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Zero II“ išvydo dienos šviesą. Jaunesnysis pirmtako „Zero“ „broliukas“ apie savo gimimą pranašavo itin garsiai, sukeldamas susidomėjimo, apkalbų ir spėlionių bangą, kartu pasėdamas viltį, jog pagaliau ir mūsų šalyje atsiranda pirmieji komerciškai sėkmingo kino daigeliai.
„Zero II” – (ne)tęsinys keliomis prasmėmis. Kaip ir buvo anonsuojama – jokios siužetinės ar personažinės tąsos čia nepamatysite, tačiau stilistika, atmosfera, tipažai, tempas ir, be abejo, keiksmažodžiai išlieka. Tiesą sakant, „Zero II” tampa taisyklės, jog „tęsinys visad būna prastesnis už pirmtaką“ išimtimi, mat režisieriaus draivas čia smogia su dviguba jėga. Prieš premjerą E. Vėlyvis žadėjo, kad „gyvenimo spalvos bus dar labiau sutirštintos, veiksmas dar intensyvesnis, o juokas dar kandesnis“. Skeptikų nuostabai, pažadai buvo išpildyti.
Vargu ar atsiras tokių, kuriuos bent vieną filmo akimirką aplankys nuobodulys, nes didžioji dauguma, išvydusi baigiamuosius premjeros seanso subtitrus atsikvošėję norėjo dar! Teigiama publikos reakcija – stebinančiai maloni lietuviškajam kinui ir verčianti susimąstyti: gal režisierius atrado savo „arkliuką“, rodydamas ne tai, kuo esą nuo seno didžiuojasi tautiečiai (pradedant berželiais, graudulingais papročiais ir romantiškais peizažais, baigiant karo didvyriais), o tai, kaip gyvename dabar ir kas yra aktualu. Kad ir kokie išsilavinę, mandagūs ir išprusę būtume, reikia pripažinti, jog „Zero II” reprezentuoja mūsų nūdieną, kur populiariausi TV kanalai siūlo lėkštas humoro laidas, propaguoja didžiakrūčių blondinių įvaizdį, greitus ir lengvus pinigus, maitina mus tikrais ir sukurtais skandalais, žavi istorijomis apie mafijos klanus vos tris milijonus gyventojų turinčioje šalelėje, tauškia apie skraidančius peilius ir smingančias pistoletų kulkas. Pilnutėlės kino teatrų salės patvirtina, jog masėms reikia „duonos ir žaidimų“, o E. Vėlyvis visa tai paduoda ant sidabrinės lėkštelės – lengvai ir saldžiai.
Humoras
„Zero II“ – tarsi savotiška pamoka, įrodymas, jog galime pasijuokti iš savęs. Iš to, kokie patys esame ir iš tų, kurie yra greta. Filmas kupinas atviros ir užmaskuotos ironijos, tragikomiškų detalių ir dialogų – būtent tokių, kokius neretai sutinkame mūsų dienomis. Spalvos čia sutirštintos, bet to dėka, situacijos tampa juokingos be galo plačiai auditorijai. Tokios detalės, kaip geltonas „kietų vyrukų“ autobusiukas su dar „kietesniais“ valstybiniais numeriais „JAV 007“ atrodo komiškai, tačiau asocijuojasi su mūsų gatvėse siautėjančiais „prabangių ratų“ vairuotojais (jei ne savo pasiekimais, tai bent automobilio numeriais mokame išsiskirti iš minios!). Arba: kam vargti aiškinantis ar tas jaunuolis iš Tolimųjų Rytų yra kinas ar japonas? Užtenka pasakyti „čiurka“ – ir visi supras! Vienas ironiškiausių „Zero II“ momentų vainikuoja juostos pradžią, kai, švelniai tariant, ne itin intelektualus policininkas nelegaliai „prastūminėja“ tarnybines kolegų uniformas įstatymo užribyje gyvenančioms personoms, fone išnyrant skausmingam užrašui „Vilnius – Europos kultūros sostinė”. Juoktis ar verkti? Juk šį įvaizdį derėtų pradėti kurti būtent nuo žmonių mąstysenos. Kita vertus, mūsų šalyje įžvelgiamas unikalus „išvirkščias“ kultūros formavimas. Tai iliustruoja ir režisieriaus išsakyta mintis, jog „filmo sėkmė būtų akibrokštas Kultūros ministerijai, kurioje kultūros yra mažiausiai”.
Ženklas S?
Keista, kad E. Vėlyviui klijuojama skandalisto etiketė, o kino kritikai ir žurnalistai, „įsikandę“ tokius epitetus, kaip „provokuojantis, šokiruojantis, vulgarus“, bando sukrėsti neva dievobaimingų lietuvių sielas. Jeigu jau žaidžiame pagal tokias taisykles ir svaidomės „S“ ženklais, tai kodėl nei vieno nešokiruoja pusnuogės merginos kas antroje lietuviškoje laidoje, transliuojamoje toli gražu ne vėlyvais vakarais, dviprasmiškos reklamos, žurnalų viršeliai, „respublikinės reikšmės“ įvykiu paverčiamos krūtinių didinimo operacijos ir t.t.? Kita vertus, pačiam „Zero II“ nuo šių „muilo burbulų“ pūtimo tik geriau – kino salės pilnos, žiūrovai „žaibais“ nesisvaido.
„Mes pamatysime ne veiksmo filmą, ne komediją, ne dramą, ne trilerį. Mes pamatysime detektyvinę muilo operą. Nes muilo opera yra tas žanras, kurį mes iš tiesų labai gerai išmanome Lietuvoj“, filmo konferencijoje teigė režisierius. Skamba tiesmukiškai, tačiau pasakymas yra pakankamai svarus, nes į konkretaus kino žanro rėmus filmas nesutelpa. Čia susipina komedija ir drama, kriminalas ir meilė, bei viską apjungiantis juodasis humoras ir keiksmažodžių lavinos. Filmas turi tradicinės muilo operos bruožų: daugybė persipynusių istorijų, tipizuoti charakteriai, neįtikėtini siužetiniai posūkiai ir savotiškas hepiendas.
Režisierius kūrybinio įkvėpimo akivaizdžiai semiasi ne tik iš Quentin Tarantino, bet ir iš Guy Richie: žiūrint „Zero II“, norom nenorom iškyla juostos „Rokenrola“ vaizdai, kur mafijos galvos, įsisukę į tragikomiškų įvykių virtinę, desperatiškai bando atnarplioti galus. Nors daugelis pastarojo filmo scenų yra itin žiaurios, jos pateikiamos, kaip juodojo humoro pavyzdžiai. Tokiu keliu ir eina E. Vėlyvis, o scena, kai Maksas apleisto pastato erdvėse sukaustytas grandinėmis laukia savo nuosprendžio – praktiškai identiška minėtajai „Rokenroloje“. Kaip bebūtų, režisierius neslepia susižavėjimo garsiais kūrėjais, o ir mokymasis iš kino profesionalų duoda savotišką prieskonį lietuviškam kinematografui.
Komanda
Vienas svarbiausių „Zero II“ kozirių – aktorių komanda. Čia matome tuos, kurie „vaidenasi“ lietuviškuose serialuose, šypsosi vesdami populiariausius renginius ir žvelgia iš žurnalų puslapių. Režisierius skrupulingai išdalino personažus aktoriams ir taikliai juos „suporavo“. Rodos, Ramūnas Rudokas gimė tam, kad visą gyvenimą vaidintų smulkų banditėlį. Ir, kad ir kaip lėkštai jo personažai atrodo lietuviškuose serialuose, taip populiariuose, tarp namų šeimininkių, būtent „Zero“ duete, R. Rudoko vaidmuo tampa įtikinamas, pasirinktas vietoje ir laiku. Šio ūmaus karštakošio partneris Silvestras (Kęstutis Jakštas) – visiška priešingybė (ramus, racionalus, turintis nepalaužiamas vidines nuostatas), tačiau kartu su Maksu jie sudaro sarkastišką, komišką duetą. Pagal opozicijų principą sudarytos visos personažų poros. Vienintelis, iš bendro konteksto iškrentantis tipažas – Makso žmona (Aušra Štukytė), kaip užsikirtusi plokštelė kartojanti „Man reikia naujų papų! Nupirk man papus!“ atrodo neįtikinamai, mat jos sukurtas įvaizdis labiau tiktų studijos valytojai, o ne šlovės siekiančiai aktorei, o ir didesnių apvalumų, jai vargu ar reikia.
Technika
Dar vienas akivaizdus „Zero II“ privalumas – vizualumas. Visa komanda, pradedant operatoriumi, baigiant grimuotojais padirbėjo iš peties. Vaizdai dinamiški, spalvingi, netikėti. Viskas čia atrodo tikra: lavonai, pjaustomi į gabalus, kraujas, smūgiai, šūviai, avarijos ir t.t. Kamera aprėpia reikšmingas detales, greitas filmo tempas ir taiklus garso takelis visiškai įtraukia žiūrovą. Nors juosta sudaryta iš mažų gabalėlių, pilnavertiškai funkcionuojančių, kaip trumpametražiai filmai, galiausiai viskas sudėliojama į savas vietas. Žinoma, akylesnis žiūrovas ras spragų siužeto vingiuose ir netgi montaže (kadrai kartais „šokinėja“ nelogiška tvarka, o mintis neužbaigiama), tačiau šie minusai nublanksta prieš įspūdį, kurį daro šis filmas. Čia nėra nei į istoriją įvedančių prologų, nei pompastiškų epilogų. „Zero II“ staigiai įtraukia, susuka galvą milžinišku tempu, detalių, dialogų ir spalvų gausa, o tada dar staigiau „išspjauna“ Jus lauk. Žiūrovas bent trumpam lieka užhipnotizuotas ir mąsto „ar bus trečiasis nulis?“
Kalba
Nors keiksmažodžiai filme pilasi kaip iš gausybės rago ir galiausiai ausys taip apsipranta, kad rodos, viskas taip ir turi būti, juostos esmė tikrai ne juose. Naiviai ir netgi juokingai atrodo kai kurių mūsų tautiečių nuostata „neisiu žiūrėti filmo, nes klausytis keiksmažodžių – žemas lygis”. Ar nevertėtų į šią poziciją pažvelgti atvirkščiai: ne filme, parodančiame mūsų lietuvišką realybę slypi vadinamasis „žemas lygis“, o mūsų visuomenėje, kurios stereotipiniai, miestuose ir miesteliuose išplitę, giliai įsišakniję „personažai”, nors gana tipizuotai, tačiau tiesiogiai atskleidžiami juostoje. Patys pagalvokime: ar buvo bent viena diena, kai mieste/kaime negirdėjote nei vieno „riebaus“, rusišką prigimtį turinčio žodelio? Nesvarbu kas jį taria – „komandomis” vaikščiojantys nepraustaburniai jaunuoliai, pavargęs mikroautobuso vairuotojas ar Jūs pats. Ne šventieji puodus lipdo ir toli gražu ne už visų kokybiškai ir gerai atliktų darbų slypi cenzūruotas procesas. Gatvės slengas tvirtai įsikibęs į mūsų tautos mentalitetą ir galima tik spėlioti, kaip jis keisis ateityje.
Jei E. Vėlyvis siekė kritiškai pažvelgti patiems į save – vargu ar pasisekė. Pasijuokti iš savęs gal ir mokame, tačiau keistis artimiausioje ateityje nežadame: po seanso iš kino salės „išplaukę“ augaloti vyrukai kriokė „bl***, na*** afigienas filmas”, o pažvelgus į liūdnas greta stovėjusio teatro darbuotojo akis, rodės, kad tuo metu jis labiausiai troško neturėti klausos.
Nors, kaip daugelis žiūrovų pastebėjo, E. Vėlyviui iki Q. Tarantino – „toli, kaip iki Amerikos”, pats režisierius nepasibodėjo premjeros afterparty surengti sostinės klube „Tarantino”. Nesibaigianti kūrybinė ironija?
„Uždrausti vaisiai – visada saldžiausi“ – galėtų būti E. Vėlyvio vadovaujamo „nulių“ parado šūkis. Masės visada norės akimis paganyti į tai, ką ženklina „seksas, purvas, pinigai“, o kai šis nuodėmingas „saldainiukas“ supakuotas į juodojo humoro popierėlį – apetitas garantuotas.
