1965-aisiais pakvaišusiame filme „Kas naujo, katyte?“ šalia įžymiojo donžuano Peter Sellers ekrane išdygo kažkoks žemaūgis
akiniuotis.Komedijoje (teisingiau – visiškoje betvarkėje) jis suvaidino ištvirkusį graikų kilmės daktarą Shakapopulus... Ir privertė žmones gūžtelėti pečiais: kas čia per keistuolis? Taip Woody Allenas prisistatė pasauliui didžiajame ekrane. Režisierius, scenaristas, aktorius, komikas, prozininkas, dramaturgas ir džiazo muzikantas savo užimtumą aiškina taip: „Aš kaip prie ligoninės sąlygų pripratęs pacientas, pinantis pintines ir laimingas vien todėl, kad rankos užimtos...“ Per daugiau nei 40 metų Woody sukūrė eibę filmų-meilės laiškų Niujorkui, pavertė neurotiškumą madingu ir juokino pasaulį savo absurdiškai taikliais juokeliais.
Po „Kas naujo, katyte?“, kuriam Woody tik parašė scenarijų, garsusis komikas suprato, kad negali dalyvauti filmo kūrime, jei jis jam nevadovauja. Pirmieji režisūriniai bandymai apibendrintai vadinami ankstyvaisiais, juokingais filmais. „Kaip gyveni, tigrine lelija“ (What‘s Up, Tiger Lily?) – japoniško šnipų filmo parodija; „Griebk pinigus ir bėk“ (Take The Money and Run) – neva dokumentiniu stiliumi nufilmuota plėšiko biografija; „Meilė ir mirtis“ (Love and Death) – rusų klasikinius rašytojus parodijuojanti komedija. Šiuos ir eibę kitų iki 1977 m. pasirodžiusių filmų vienija dažni vizualiniai juokeliai, farso elementai ir nesiliaujantys dialogų „perliukai“, kuriuos Woody prisiminė iš savo kaip estrados komiko patirties. Neįpareigojantys, pakvaišę, absurdiški siužetai – tai galima vadinti pirmąja Alleno „evoliucijos“ pakopa, tačiau šiuolaikiniams komedijų scenaristams iš šių filmų tikrai yra ko mokytis.
Viską pakeitė 1977-aisiais pasirodęs „Anė Hol“ (Annie Hall), laikomas kone šablonu didžiajai daugumai po to pasirodžiusių Alleno filmų. Komedijos dėmesio centre atsidūrė besiskiriančios poros santykiai, pristatomi per pagrindinio herojaus prizmę. O šis – nervingas komikas, bijantis Biuiko dydžio vorų, skaitantis knygas vien apie mirtį, vaikštantis pas psichologą ir kartais kalbantis į kamerą... Taip gimė Alleno alter-ego, „standartinis“ daugumos jo filmų herojus – mielas neurotikas, svaidantis šmaikščius, kandžius ir kartais skaudžiai teisingus juokelius. Kartu gimė ir „Vudžio“ svajonių miestas – purvinas, bet romantiškas Niujorkas, kurį komikas myli labiau už visus kitus. „Anės Hol“ išskirtinumas paryškinamas žaismingomis paralelėmis tarp tikrovės ir filmo, žaidimais su kino formomis (subtitrai, nurodantys ką galvoja filmo veikėjai – tik vienas iš pavyzdžių). Visgi tikriausiai Oskaru apdovanotos „Anės Hol“ sėkmės kertinis akmuo buvo iki tol Woody Alleno kūryboje nematytas nuoširdus romantiškumas, siekis gilintis į dviejų įsimylėjusių žmonių santykius.
Po metų – dar vienas smūgis: Woody išleidžia visiškai rimtą psichologinę dramą „Interjerai“ (Interiors). Šeimos krizes, skyrybas, liūdesį ir mirtį nagrinėjančiame filme kritikai rado po paviršiniu siužetu besislepiančius sluoksnius – veikėjų destruktyvūs mėginimai manipuliuoti vieni kitais atspindi mūsų visuomenės, dominuojančios šeimos struktūros netobulumą. Pats Allenas pripažino, kad „Interjerais“ atiduodama duoklė Bergmanui, vienam mėgiamiausių jo režisierių. Siužetas iš tiesų „bergmaniškas“, išoriškai ramus, teikiantis pirmenybę veikėjų viduje, „interjeruose“ vykstantiems pokyčiams.
uodai baltas „Manhetenas“ (1979) grįžta į „Anės Hol“ numintą taką ir vėl pasakoja neurotiško herojaus meilės nuotykius niekad nemiegančiame mieste. Jau pirmieji kadrai išduoda, kad tai pats akivaizdžiausias meilės prisipažinimas Manhetenui – skambant Geršvino muzikai matome vieną po kito sekančius panoraminius vaizdus, o už kadro rašytojas kuria pirmąsias eilutes romanui apie niujorkiečius. Kvapą gniaužianti kinematografija, įžymios Manheteno vietos ir „aleniški“ veikėjų klampojimai ieškant meilės dideliame mieste paliko neišdildomą įspūdį tiek kritikams, tiek augančiai Alleno gerbėjų armijai.
„Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ (1982) – filosofiniais motyvais persotintas filmas apie kino režisierių, pavargusį nuo savo kritikų ir fanų... Ironiška, tačiau Allenas šiuo savo mėginimu pagerbti Felinio „8 1/2“ pergudravo savo gerbėjus. Dauguma liko jo nesupratę, palaikė pagyrūnišku ir kritikavo dėl nevykusio siužeto. Po metų pasirodęs „Zeligas“ (Zelig) dokumentinio filmo stiliumi pasakojo apie žmogų, galintį vizualiai supanašėti į žmones, šalia kurių jis atsiduria... Kandžiai taikli šiuolaikinės visuomenės satyra, prisitaikėliškumo tyrinėjimas pasitelkiant psichiatrės veikėją bei „falsifikuoti“ tikros istorijos kadrai pavertė „Zeligą“ unikaliu filmu.
Ne tik gerbėjai, bet ir pats Allenas teigia laikantis „Purpurinę Kairo rožę“ (The Purple Rose of Cairo) (1985) vienu mėgstamiausių savo filmų. Didžiosios depresijos laikų padavėja Sesilija eina į kino teatrą pabėgti nuo tikrovės ir negandų... ir vieną dieną iš ekrano tiesiogine prasme nužengia ją sužavėjęs herojus. Sesilijos žodžiais tariant, „Sutikau puikų vyrą... Jis netikras, bet gi negali gyvenime visko turėti“. Tai vienas išradingiausių Alleno filmų, sujungiantis filmo filme, eskapizmo krizės metu (!) ir laikmečio žavesio elementus.
Naujausiame Alleno projekte „Whatever Works“ grįžta kurį laiką nematytas neurotiškasis alter-ego, kurį vaidins ne pats Woody, laikantis save per senu šiam vaidmeniui, o kitas komikas Larry Davidas. Herojus laikosi žydiško paradokso – „gyvenimas toks puikus, kad daugiau nebegaliu jo ištverti“, ir visiems aplink skundžiasi, kad vos nelaimėjo Nobelio prizo. Pagrindinė filmo mintis – gyvenimas liūdnas, tad reikia daryti viską, kad įtikintum save, jog esi laimingas, visa kita nesvarbu, kaip ir tai, kaip tu tai pasieksi.
Alleno ekscentriškumas, asmeninio gyvenimo skandalai, santykiai su mūzomis (kurios atlieka vaidmenis jo paties filmuose) suteikė daug peno bulvariniams laikraščiams, tačiau jo kompulsyviai, darboholiškai kasmet kuriami filmai vis vien nuolat susilaukia liaupsių, ką bepamėgintų – miuziklą („Visi sako, kad aš tave myliu“) ar detektyvą („Lemiamas taškas“). Ką ten liaupsių – net Oskaro nominacijų, tačiau pats Woody apdovanojimuose nedalyvauja ir netgi jų nežiūri („geriau pažiūrėsiu rungtynes...“), kaip ir savo paties filmų... Tačiau jis iki šiol randa laiko koncertuoti kartu su savo džiazo grupe. Filmų biudžetai visada kuklūs, tačiau žymių aktorių tai neatbaido. Woody Allenas tik vypteli: „Apie mane yra sukurti du mitai: viena, kad aš intelektualas, nes nešioju akinius, ir antra, kad aš menininkas, nes mano filmai neatneša pelno...“.
Martynas Gedvila
