Dienos filmas, kurį verta pamatyti
Pradėsiu nuo padėkos festivalių festivaliui Kino Pavasaris ir jo rengėjams, kad atvežė šį filmą ir leido išvysti nepamirštamą reginį, tvirtai užsitikrinusį mano simpatijas viso praėjusių metų festivalio metu. Jei dabar, artėjant šių metų Kino Pavasariui, žmonės manęs paklausia “koks filmas labiausiai įstrigo iš praeitų metų?”- nedvejodamas atsakau “Pandoros skrynia”. Kartais tu tiesiog žiūri filmą, o kartais tu jį išgyveni. Nenoriu girtis, tiesiog sakau, kad ne kiekvienam garsiam ir pripažintam filmui pavyksta taip emociškai paveikti bei įtraukti. Žiūrėdamas šią juostą, nejučiomis esi įtraukiamas į vienos šeimos gyvenimą, kuriame pilna samyšio, pykčio, gailesčio ir nesusikalbėjimo. Viso to epicentre atsiduria trijų vaikų motina, serganti alzhaimerio liga ir jau skaičiuojanti paskutines dienas šioje žemėje. Suaugę vaikai skubiai atveža mamą iš kaimo į miestą, kad ši būtų šalia ir gautų geresnę priežiūrą. Tačiau senolei, kuri ir taip sunkiai orientuojasi aplinkoj ir nuolat ką nors pamiršta, visiškai nemiela gyventi tarp susvetimėjusių ir egoistiškų miestiečių. Laimei, močiutė pirmą kartą susipažįsta su savo paaugliu anūku bei užmezga šiltą ir nuoširdų ryšį. Galiausiai ji paprašo jaunuolio paslaugos- pargabenti ją namo, į širdžiai mielą aplinką, kad ten galėtų ramiai sutikti gyvenimo pabaigą ir prisiminti maloniausias prabėgusias akimirkas.
Režisierė Yesim Ustaoglu mums siūlo pažvelgti giliau- ne tik į šios konkrečios šeimos, bet į visos visuomenės situaciją. Dabartinė karta pamiršta savo šaknis, pagarbą bei nuolankią meilę gimdytojams, bėga per gyvenimą nepastebėdami paprasčiausių problemų artimiausiame šeimos rate. 2008-ųjų metų rudenį “Pandoros skrynia” triumfavo San Sebastijano festivalyje, kur pelnė pagrindinį “Auksinės kriauklės” apdovanojimą. Išskritinio paminėjimo nusipelnė 90-ies metų kino ir teatro veteranė, vis dar taip pat ryškiai ekrane spindinti Tsilla Chelton. 1918-ais metais Paryžiuje gimusi aktorė meistriškai kuria ligotos senolės portretą, nuspalvindama jį visomis įmanomomis spalvomis. Būtent aktorės patirtis ir žinios leidžia jai išpildyti sudėtingą ir tragišką vienišo žmogaus vaidmenį. Jos pastangos neliko nepastebėtos- tame pačiame San Sebastijano festivalyje Tsilla Chelton buvo pripažinta geriausia aktore.
