IDFA 2015. „Snow monkey“ – istorija apie tai, kaip kinas gali išgelbėti Afganistano vaikus

Tarptautinis Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA) šiais metais savo programoje pristatė daugiau nei 200 dokumentinių filmų. Norint pamatyti juos visus, reiktų nemiegoti 265 valandas. IDFA šiais metais, kaip „Kinomaisto“ atstovė, dalyvavau pirmą kartą ir dar prieš pat festivalį, peržiūrėjusi jo programą, sudariau verčiausių pamatyti filmų topą. Dauguma sąraše buvusių filmų po premjerų pateisino lūkesčius, atradau ne vieną dokumentikos perlą. Šį kartą, atskirais tekstais, išsamiau pristatysiu dešimt įdomiausių IDFA darbų ir, tikiuosi, ne vienas iš jų pasieks Lietuvos žiūrovus.

Snow monkeys, George Gittoes

Į filmo „Snow monkey“ peržiūrą patekau neplanuotai ir visiškai neplanuotai šis Afganistano gatvės vaikų kasdienybę parodantis filmas tapo mano mėgstamiausiu IDFA darbu. Dokumentinis australų menininko George Gittoeso filmas unikalus savo kontekstualumu ir daugiasluoksniškumu, o šokiruojantys teroristinių atakų intarpai „Snow monkey“ paverčia labai aktualia žiauraus pasaulio ataskaita.

 

Režisierius George Gittoesas dar prieš pat „Snow monkey“ premjerą IDFA buvo apdovanotas specialiu Sidnėjaus taikos prizu už „ypatingus nuopelnus taikai, teisingumui ir pagarbai žmonių teisėms“. George Gittoesas  – karo zonų veteranas, dirbęs daugelyje Afrikos šalių, Bosnijoje, Irake,  į Afganistaną nukeliavęs 2011 metais. Viename pavojingiausių šalies miestų, Jalalabade, menininkas kartu su savo partnere Hellen Rose įkūrė kultūros centrą „Yellow House“, kuriame propagavo menus, filmų kūrimą, muziką bei šokį. Būtent šiame centre gimsta filmo „Snow monkey“ idėja, kurios pagrindiniai herojai – gatvės vaikai. Paraginti George Gittoeso, jie patys paima į rankas filmavimo kameras ir tampa pagrindiniais savo filmo herojais. „Snow monkey“ – tai dokumentinis filmas apie tai, kaip buvo kuriamas filmas „Snow monkey“.

Filmo pagrindiniais herojais tampa gatvės ledų pardavėjai, kurie yra nuolat puolami vietos gaujos, vadovaujamos agresyvaus 10-ečio Steel, mėgstančio visus pjaustyti skutimosi peiliuku. Būtent idėja susukti gangsterišką filmą suvienijo šiuos kariaujančius vaikus, kurie ne tik paskelbė vietinę taiką, bet ir pradėjo lankyti mokyklą. Dar daugiau, „Snow monkey“ dalis scenų buvo nufilmuotos pačių vaikų, iš kurių ne vienas iki šiol užsiima kinematografija.

„Snow monkey“ – nelengvas filmas. Tiek ilgumo prasme (148 minutės), tiek dėl unikalių kadrų, kuriuose užfiksuotos akimirkos po savižudžio susisprogdinimo, kurio metu žuvo 35 žmonės. Nelengva klausytis išpažinčių, kuriose vaikai pasakoja savo, kaip treniruotų savižudžių sprogdintojų patirtis ir bandymus pabėgti iš mirtinų mokyklų. Tačiau tie, kurie išvers visas minutes, bus supažindinti su žiauria Afganistano vaikų kasdienybe, jų meilės peripetijomis, kasdieninės duonos paieška ir suvoks, koks galingas ginklas yra kinas, sugebantis suvienyti bei įsileisti net į žiauriausias širdis.
„Noriu įrodyti, kad menas yra stipresnis už karą. Noriu suteikti tiems unikaliems  Jalalabado vaikams balsą ir parodyt, kad islamas yra daug daugiau nei žiaurumai, kuriuos jie patiria“ , – pristatydamas filmą IDFA teigė menininkas.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *