IDFA 2015. Karvės vardu Madona pirkimas seniausiame Azerbaidžano kaime

Tarptautinis Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA) šiais metais savo programoje pristatė daugiau nei 200 dokumentinių filmų. Norint pamatyti juos visus, reiktų nemiegoti 265 valandas. IDFA šiais metais, kaip „Kinomaisto“ atstovė, dalyvavau pirmą kartą ir dar prieš pat festivalį, peržiūrėjusi jo programą, sudariau verčiausių pamatyti filmų topą. Dauguma sąraše buvusių filmų po premjerų pateisino lūkesčius, atradau ne vieną dokumentikos perlą. Šį kartą, atskirais tekstais, išsamiau pristatysiu dešimt įdomiausių IDFA darbų ir, tikiuosi, ne vienas iš jų pasieks Lietuvos žiūrovus.

„Holy cow“, rež. Imamas Hasanovas

Kuomet azerbaidženietis režisierius Imamas Hasanovas buvo nusiųstas į mažą savo gimtosios šalies kaimelį Lahicą parengti reportažą apie jo unikalias tradicijas, jis net nenutuokė, kuo viskas pasibaigs. O pasibaigė dokumentiniu filmu „Holy cow“, kuris susilaukė didelio susidomėjimo IDFA (ir ne tik). Filmo pavadinimas Lietuvos žiūrovus kiek klaidins, nes visai neseniai lietuvaičiai keliautojai Starkus ir Radzevičius pristatė savą šventos karvės versiją. Tačiau I.Hasanovas versija neturi nieko bendro su Indija. Azerbaidženietiškoje šventos karvės versijoje veiksmas vyksta musulmoniškoje aplinkoje, o karvė pavadinta Madonos vardu garsiosios dainininkės garbei.

„Holy cow“ pasakojama istorija apie Kaukazo kalnuose įsikūrusio Lahico kaimelio gyventoją Tapdygą ir jo svajonę nusipirkti užsienietišką karvę, kuri duoda keturis kartus daugiau pieno nei vietinės. Deja, konservatyvi musulmoniško kaimelio bendruomenė griežtai nepritaria tokiam Tapdygo žingsniui, nes svetima karvė pažeis per šimtus metų nusistovėjusias tradicijas, galbūt net atveš ligas. „Gali atsivežti svetimą moterį, bet ne karvę“, – griežtai užbaigia senoliai. Šiam vyro žingsniui nepritaria ir jo pavydi žmona, tad Tapdygui tenka vienam dūsauti žvelgiant į ant sienos kabantį svajonių karvės plakatą.

„Holy cow“ istorija žavi, visų pirma, savo autentiška aplinka, nukeliančia mus į kalnuose įsikūrusį Azerbaidžano kaimą Lahicą, jo tradicijas. Lahicas – viena seniausių išlikusių Azerbaidžano gyvenviečių, turinti unikalias, šimtametes tautodailės tradicijas, apie šį kaimelį jau sukurtas ne vienas filmas. Pati „Holy cow“ istorija gal kiek ir hiperbolizuota, ne viena vieta surežisuota, pats režisierius prisipažino, kad teko režisuoti kai kurias scenas pagal Tapdygo pasakojimus, nes dėl lėšų stygiaus kūrėjai negalėjo su nuomota technika daug laiko praleisti kaimelyje.

„Holy cow“ – linksmas, nuoširdus filmas, galbūt ir nepretenzingas savo forma, tačiau puikiai iliustruoją senųjų tradicijų palikimą šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame globalizacija paliečia net ir atokiausias vietoves.

Filmo „Facebook“ paskyra čia.

 

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *