„Goya‘s Ghosts“ – filmas apie inkviziciją Ispanijoje. Bet ne apie Goją

Nuo šiol „Kinomaistas“ publikuoja ne tik naujausių ar keleto metų senumo filmų recenzijas, tačiau taip pat iš naujo apžvelgs ir kino klasika tapusius filmus. Prie šios rubrikos yra kviečiami prisidėti visi norintys. Kaip ir mūsų nuolatinis recenzentas Markas, apžvalgai pasirinkęs 2006 metų Miloso Formano filmą „Goja“ („Goya‘s Ghosts“).

Ji – nekalta eretikė, o jis – klastingas inkvizitorius. Jis prisipažįsta esąs beždžionė, o jos dukra yra prostitutė. Požemiai! Kiauliena! Portretai! Strappado! Filmas „Goja“ yra pavyzdys. Pavyzdys to, kad galinga kūrybinė komanda negali sukurti gero filmo, jeigu ji neturi geros istorijos.

Šiuo, kaip ir bet kuriuo atveju, epitetas „geras“ yra subjektyvus, tačiau filmo reitingo vidurkis – 6.1 (pagal IMDB, Rotten Tomatoes bei Metacritic) – kalba už save. Ir neveltui šešetas: dailė, muzika, vaidyba ir kiti techniniai dalykai šioje juostoje yra didžiulis taip. Bet su garbingo stoto režisieriaus Miloso Formano (garsesni jo darbai yra „One Flew Over Cuckoos Nest“ ir „The People vs. Larry Flynt“) ir Oskaro laimėtojo Jeano-Claude’o Carrière (prisidėjusio prie daugiau nei 80-ies filmų kūrimo) sukurta istorija kažkas yra ne taip. Plačiau apie visa tai…

Siužetas vystosi ne vieno, o trijų pagrindinių veikėjų pagalba – Francisko Gojos (aktorius Stellanas Skarsgårdas), dvilypę karjerą turinčio ispano dailininko, užsiimančio aukštuomenės narių tapyba ir leidžiančio makabriškus grafikos darbus, klastingo inkvizitoriaus brolio Lorenzo (aktorius Javieras Bardemas) bei turtingo pirklio dukros, Gojos modelio Inés Bilbatúa (aktorė Natalie Portman). Per nesusipratimą, Inés apkaltinama eretike ir uždaroma į bažnyčios požemius. Goja įsitraukia į inkvizicines peripetijas tarp brolio Lorenzo ir Bilbatúa šeimos, tačiau Lorenzo pasprunka iš šalies. Tada juostos siužetas nukelia mus į „15 metų po“ Ispaniją, kurios valdžia priklauso prancūzams, o vienas iš pagrindinių naujosios tvarkos pareigūnų – buvęs „brolis“ Lorenzo. Tuo tarpu iš bažnyčios požemių išleidžiama Inés, kartu su savimi į pasaulį atsinešdama intriguojančią paslaptį.

Sodri „Gojos“ aplinka akimirksniu sukausto dėmesį. Kraupūs kalėjimo požemiai ir juose besikankinantys eretikai, puošnūs rūmai ir juose besistaipantys tarnai, tavernos, į kurias tik žiūrėdamas, atrodo, gali užuosti patiekalus ir jose besisukinėjančios šliundros, miesto apgulties vaizdai… Viskas yra apgalvota ir autentiška. Ypatingai sukrečianti atrodo išėjusios iš požemių Inés transformacija, na, o aktorė Natalie Portman šauniai dirba keliais personažais. Tačiau Javieras Bardemas, aprengtas abitu ir nuolatos šnekėdamas keistai perkreiptu pokerio veidu, buvo panašus į gyvą karikatūrą. Tik antrojoje filmo dalyje, kitokiame amplua, Bardemas iš tiesų atskleidė savo meistriškumą ir sukūrė įtikinamą bei žmogišką personažą. Stellanas Skarsgårdas kuria tokį Goją, kokį norisi ir įsivaizduoti: charizmatiškas, vyriškas, ryžtingas, paslaugus, tačiau visados „plaukiantis“, meniškai atitolęs nuo aplinkos. Gaila, kad šiam personažui nebuvo suteikta daugiau erdvės plėtotis.

goya203

O filmo istorija vienu metu atrodo per daug ir per mažai išplėtota. Platūs istoriniai užmojai ekranizuoja Ispanijos inkvizicijos krytį ir atgimimą, Napoleono Bonaparto kariuomenės įsiveržimą į Ispaniją ir anglų kariuomenės inicijuotą prancūzų pajėgų išvarymą. Tačiau tai, kas filmo metu vyksta tarp veikėjų yra daugiau painu, nei įdomu ir daugiau melodramiška, nei dramaturgiškai teisinga. Kai kuriose vietose ima atrodyti, jog scenarijaus kūrėjai telkėsi siužeto posūkius pateisinti armijų įsiveržimais, o siužeto skyles užglaistyti gluminančiais atsitiktinumais. Kodėl pakvaišusi Inés atsiranda tavernoje būtent po to, kai ją nusiaubia prancūzų kariai? Ar ji lūkuriuoja kur nors aplinkui, kol kariškiai išvaro laukan šliundras? O kodėl Lorenzo persimainymas atrodo toks dirbtinas – kodėl dar filmo pradžioje kritikuodamas Volterą, jis, grįžęs iš Prancūzijos, džiaugiasi susipažinęs su to paties autoriaus idėjomis? Filmas priverčia žiūrovą užduoti šiuos klausimus, o tada įžūliai atsisako į juos atsakyti. Pasakojimo aplinka atrodo realistiškesnė už joje vykstantį veiksmą. Verta pažymėti, jog Lorenzo veikėjas nebūtinai išgalvotas – ekranizuota personažo istorija labai panaši į ispano istoriko bei vikaro Juano Antonio Llorente gyvenimą. Šis žmogus ne tik buvo šventosios inkvizicijos įgaliotinis, bet ir sykiu buvo pripažinęs ištikimybę Bonaparto režimui. Įdomu ir tai, kad tikrojo Llorente portretą tapė tikrasis Goja.

Juostos „Goya‘s Ghosts“ veiksmas nėra sukoncentruotas ties Francisku Goja. Todėl šitas filmas yra jokiu būdu ne meninis-biografinis, o daugiausia istorinis. Teisingo meninio-biografinio filmo pavyzdys yra režisierės Julie Taymor darbas „Frida“ (2002 m.). Tai – ekranizuota meksikietės tapytojos Fridos Kahlo gyvenimo istorija. Lyginant „Frida“, kur pasakojimo drama kuriama iš tikrų dailininkės gyvenimo įvykių, su „Goya‘s Ghosts“, tampa akivaizdu, jog pastarojo siužete Franciskas Goja yra tik istorinė aplinkybė. Tai nėra blogai; istorijos kūrėjai turi pilną teisę disponuoti personažų (nesvarbu, tikri jie, ar ne) svarba, tačiau toks disponavimas neprideda filmui vertės, o tik klaidina žiūrovą. Gerbiami ponai Milosai ir Carrière, ką jūs padarėte?

Vienoje iš filmo scenų gražuolė Inés atkreipia tapančio Gojos dėmesį į toliau esantį brolio Lorenzo portretą. Darbas neužbaigtas, kadangi ties šventeivos veidu styro pilka dėmė. Į Inés klausimą „Kodėl tas paveikslas neturi veido?“ Goja atsako: „Todėl, kad jis vaiduoklis.“. Atrodo, šis dialogas ir leidžia suprasti, apie ką yra filmas „Gojos vaiduokliai“ – apie dviveidiškumą, o gal net ir apie pramanytą brolio Lorenzo personažą, kuris galėtų būti sukurtas remiantis tikru Juan Antonio Llorente gyvenimu. Galbūt ir apie likimo nuskriaustą Inés. Bet nejaugi „Gojos“? Bandymas susieti istoriškai nepagrįstą dramatizmą su žymia istorine asmenybe nepasiteisino. Filme „Goya‘s Ghosts“ visko yra daug, bet po nedaug. Tai ne tik glumina, bet ir nuvilia.

Markas Aurelijus Piesinas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *