Filmų įgarsintojas G. Deksnys: „Žiūrovas turi negirdėti vertimo“

Jau daugiau nei dvidešimt metų televizijoms savo balsą atiduodantis žinių vedėjas ir filmų įgarsintojas Gintaras Deksnys dėl savo solidumo, profesionalumo ir išlaikyto balso spėjo užsitarnauti televizijos žiūrovų pagarbą ir simpatijas. „Kinomaistui“ taip ir norisi virš tūkstantį filmų įgarsinusį, kaip vaizdžiai sakoma, seną vilką, imti ir pavadinti mūsų televizijos Gordonu Ramziu.

 Gintaras sutiko pasidalinti savo mintimis apie vieną iš paslaptingiausių šios medijos profesijų. Jūsų dėmesiui – žvilgsnis į dažniausiai nepastebimo filmų įgarsintojo darbo virtuvę.

 Papasakokite apie save, iš kur kilote? Jūsų išsilavinimas, pomėgiai, horoskopo ženklas?

 Vilnietis. Aukštasis inžinerinis. Kinas, kompiuterinė technika. Jautis.

 Kokiomis aplinkybėmis ir kada pradėjote įgarsinti filmus? Tai buvo pirmasis Jūsų darbas televizijoje?

Pirmajam garsinimo bandymui buvau pakviestas Lietuvos televizijoje, kai tuo metu dirbau žinių ir „Panoramos“ vedėju. Tai įvyko maždaug prieš 16 metų.

 Papasakokite apie savo pirmąjį užsakymą. Keliai nelinko?

Pakvietė su garsinimais dirbantis režisierius (tuomet tai buvo atskiras žmogus, kuris rūpinosi tik pačiu atlikimu, ne technika). Labai norėjau pabandyti ir tikėjau, kad pavyks. Baimės nebuvo jokios, nes jau turėjau nemažą darbo prie mikrofono patirtį pirmiausia Lietuvos radijuje, po to televizijoje, ir ne įrašuose, o tiesioginiame eteryje.

 Kuo skiriasi filmų ir serialų įgarsinimo specifika?

 Nėra jokio skirtumo. Skiriasi vertimo skaitymas ir visiškas dubliažas. Skiriasi garsinimas vienam ir dirbant su partnere. Bent jau turėtų skirtis. Šiandien porose garsinantys partneriai dažniausiai stengiasi groti „pirmu smuiku“, o ne „kalbėtis“ su vienas kitu. Vertimas turi būti dialoginis, t. y., turi būti panašus į dviejų žmonių pokalbį, o ne vertimą.

 Kurie darbai su konkrečiais filmais ir serialais labiausiai užstrigo atminty, buvo smagiausi bei sunkiausi?

 Labiausiai mėgstu garsinti lėtesnio tempo, psichologinius, filosofinius filmus su gausiais dialogais, kuomet tarsi pavyksta apsigyventi filme nuo pat pirmų muzikos akordų. Ir veikėjų mintis spėji perleisti per save. Nemėgstu „šaudo-gaudo“ žanro. Tokiuose filmuose dažnai keli aktoriai kalba vienu metu ir vieno vertėjo balsu to gerai perteikti neįmanoma. Lieka tik apytikris mechaninis vertimas. Sudėtingo darbo turėjau kino teatruose. Vienu metu filmai būdavo verčiami gyvai seanso metu. Šis darbas prilygo tiesioginiam eteriui. Jo nesėkmė būtų sužlugdytas seansas, už kurį žiūrovai sumokėjo pinigus.

Papasakokite apie pasiruošimo šiam darbui procesą. Domitės savo filmais ar serialais, aktoriais? Kokių priemonių imatės norėdami lengviau įsijausti į darbą?

 Kažkada, prieš garsinimus, filmų kopijas VHS kasetėse ir tekstus nešdavomės ruoštis namo. Ypač kai būdavo verčiama iš kalbų, kurių nemoki. Bet, įgijus patirties, galima skaityti ir ekspromtu. Yra tam tikros amato gudrybės ir technika. Filmais labai domiuosi ir ne tik tais, kuriuos garsinu. Apskritai mėgstu kino meną, ypač europinio.

Dėl „profesinės ligos“ daugelis skaitovų, ypač aktoriai, versdami bando kvailai mėgdžioti aktorių intonacijas ir dažniausiai persistengia. Vertėjui reikėtų frazę intonuoti lyg savo paties, tarsi pats būtum filmo situacijoje, ir pageidautina prisigesinti savo emocijas. Po peržiūros žiūrovas neturi sakyti, kad filmas verstas gerai ar blogai, jis turėtų sakyti: „aš negirdėjau vertimo“.

 Kiek laiko trunka standartinės trukmės filmo ar serialo epizodo įgarsinimo darbai?

Dabar tai užtrunka kur kas trumpiau, nes padarius klaidą pamontuojama kompiuteriu, ir darbą galima tęsti jau po kelių akimirkų. Kur kas ilgiau užtrukdavo, kai buvo naudojami juostiniai (kasetiniai) vaizdo magnetofonai. Taigi, dabar paties sudėtingiausio filmo įrašas užtrunka ne ilgiau kaip trečdaliu už grynąją filmo trukmę.

 Ar analizuojate kolegų darbą? Galbūt dalinatės pastabomis? Ar turite kolegą, į kurį bandote lygiuotis?

Ne tik kolegų, bet pirmiausia labai atsakingai analizuoju savo darbus ir girdžiu visas savo klaidas, ko labai linkėčiau visiems garsintojams. Iš to, ką šiandien girdžiu eteryje, susidarau nuomonę, kad retas perklauso savo įrašus. Pastabomis šioje „gildijoje“ nesidalijama – per didelė konkurencija. Tik konkuruojama dažniausiai ne kokybe. O gerų pavyzdžių galima semtis iš gilias dubliažo ir garsinimo tradicijas turinčių rusų. Turiu omeny profesionalius darbus. Rusų vertimo-garsinimo lygio Lietuvoje kol kas nepasiekia nei diktoriai, nei aktoriai. Lietuvių „skaitovams“ kažkodėl dažniausiai atrodo, kad jų balso moduliacijos ir intonacijos puikesnės net už Holivudo aktorių. Deja, nėra jokios skaitovų mokyklos – vyrauja „skaitau kaip man atrodo“ logika.

Daugumos mano „balso korifėjų“ jau nebėra. Tokių meistrų, kaip Arnas Rosenas, vargu ar besulauksime. Šiandien dažnai net ir gerą filmą išjungiu vien dėl jį užgožiančio vertėjo.

 Kaip manote, kokių asmeninių savybių reikalauja šis darbas? Ką patartumėte norintiems siekti šios profesijos aukštumų?

Reikia daugybės įgimtų ir išmoktų dalykų. Pirmiausia – paties balso mikrofoniškumas, t.y., per aparatūrą girdimas jo skambesys. Taisyklinga ir aiški tartis. Sugebėjimas valdyti balsą ir pačias subtiliausias jo intonacijas, muzikinė klausa ir greita reakcija, teksto (ir ne tik) logikos pojūtis, artistiniai sugebėjimai. Tikrai nepakenks ir pedantiškumas.

Prie viso to būtų profesionalu mokėti ar bent gaudytis keliose užsienio kalbose, pačiam tobulai mokėti lietuvių kalbos tartį ir kirčiavimą. Visiems esamiems ir būsimiems skaitovams siūlyčiau žiūrėti į garsinimą, kaip į sudėtingą, kruopštų kūrybinį darbą ir sąžiningai jį atlikti, o ne imtis, kaip dar vienos „chaltūrėlės“ prisidurti prie algos.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi turėjęs galimybę šio darbo paslapčių semtis iš profesionalių atlikimo meno režisierių. Šiandien filmų garsinimo srityje jų labai trūksta. Juk tie, kas dabar atsirenka skaitovus, dažniausiai neturi jokio teorinio supratimo apie šį amatą. Geriausiu atveju vadovaujasi itin subjektyviu principu „patinka-nepatinka“, bet dažniau… kviečia savus.

 Ar internetas su piratavimu nebando grasinti šios profesijos atstovams? Kaip vertinate dabar vis labiau plintantį neprofesionalių jaunų vertėjų, verčiančių naujus filmus piratiniams puslapiams, darbą ir šį reiškinį apskritai?

Vertinu kaip apskritai dabar paplitusį reiškinį skaityti bet kur, bet ką ir bet kaip. Juk 32 raides pažįsta visi. Manau, nuo žiūrovo priklauso, kokią kokybę jis renkasi. Grįžtant prie tų pačių nebemylimų rusų, jų piratiniuose tinklalapiuose žiūrovai labai aštriai pasisako apie vertimo kokybę ir prasti vertėjai tuoj atsijojami. Mūsų žiūrovų jokie reitingai kol kas to neklausia.

LNK nuotrauka

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *