Filmų TOP, pagal… Paulių Ambrazevičių

Paulių Ambrazevičių galima pavadinti ir vienu ryškiausiu šiuolaikinio Lietuvos humoro atlikėjų, ir tik leidžiančiu šaknis mūsų derlingame juodžemyje stand-up komedijos žanro atstovu. Na, o jei atvirai – Ambrazevičiaus komikų karta yra pirmoji, išsivadavusi iš slaviškais tostais, vertalais ir užstalės blevyzgomis atsiduodančios senosios juokų mokyklos. Jaunųjų  humoras yra kur kas mobilesnis ir atliepiantis nūdienos realijas.

Žinoma, viskas turi savo kainą. Pakanka užsukti į Pauliaus facebook anketą, kad skruostų nuriedėtų nebyli rūpintojėlio ašarėlė. Pauliui gyventi išties turėtų būti nelengva. Kaip galima nesigailėti žmogaus, kuris į komedijos aso Dylano Morano sutiktuves nešasi plakatą, su užrašyta kokio tai Bobo Dylano pavarde? Taip pat tai yra žmogus, kirpėjos remarkas apie jo barzdos dydį ir lokaciją galvos plaukų atžvilgių sugebantis infantiliškai nuleisti iki blevyzgojimų apie jo vyriškumą lygio. Apskritai, paskaičius Ambrazevičių ponaičio mintis susimąstai, ar jis kalba per miegus, jei taip – labiau už jį ir jo kasdienes socialines kolizijas pasidaro gaila jo merginos.

Tai kodėl mes tokį žmogų išvis trukdome? Viena iš priežasčių – tai, kad bent vakaruose stand-up komikai kartu yra vieni pagrindinių populiariosios kultūros komentatorių (na, gerai – mačiau keletą laidų per VH1 kanalą, kuriame jie žinovų tonu tauzijo, kaip XX  a. pasaulį pakeitė „All Saints“ ir pjaustytos duonos sukūrimas).

Bet tegul kalba pats Paulius

Sveiki, aš esu Paulius Ambrazevičius. Užsiimu daug dalykų gyvenime, pradedant vertimais, baigiant „stand-up“ komedija (esu vienas iš „Humoro klubo“ įkūrėjų, komikas ir vadybininkas) ir dar krūva visokių darbų. Filmus mėgstu. Mėgstu ir kai kuriuos serialus, bet esu labai išrankus, dėl to žiūriu jų nelabai daug. Jau geriau valandą praleisiu ieškodamas gero filmo, negu pusvalandį žiūrėdamas prastą. Topą sudariau be konkrečių vietų, visus šituos filmus mėgstu, esu žiūrėjęs po daug kartų. Nemažai čia ir dokumentikos, nes gerą dokumentiką labai mėgstu. Kitas dalykas, kurį tikrai pastebėsite – labai mėgstu filmus su geru muzikiniu takeliu, man jis labai svarbus.

1. Robo Reinerio filmas „This is Spinal Tap“ (1984)

Turbūt daugiausiai kartų matyta komedija. Geniali improvizacija ir „mockumentary“ stilius (vienas iš pirmųjų, jei ne pirmasis šito stiliaus filmas) filme apie išgalvotą „heavy metal“ grupę „Spinal Tap“ („n“ su umliautais, pagal visas žanro taisykles). Neįtikėtinai juokinga visos 9 dešimtmečio „heavy metal“ kultūros parodija.

2. Ondi Timoner filmas „Dig!” (2004)

Dokumentinis filmas apie dvi grupes, kurios panašiu metu susikūrė Sietle, tik viena išgarsėjo, nes jos kūrinys „Bohemian Like You“ pateko į „Vodafone“ reklaminį klipą, o kita – „Brian Jonestown Massacre“ taip ir liko undergrounde, nors jos priekyje ir stovi labai charizmatiškas ir talentingas Antonas Newcombe‘as.

3. Sasha Gervasi filmas „Anvil! The Story of Anvil” (2008)

Devintame dešimtmetyje jie važiavo į turus su „Scorpions“, bet dabar grupės šlovė jau išblėsusi. Ir staiga atsiranda pasiūlymas koncertuoti Japonijoje. Puikus dokumentinis filmas.

4. Terry Joneso filmai „Brajano gyvenimas“ („Monty Python and the Life of Brian“, 1979) ir to pačio T. Jones ir Terry Gilliamo darbas „Monty Pyton ir Šventasis gralis“ („Monty Python and the Holy Grail“, 1974)

Negalėjau išsirinkti vieno iš šitų dviejų, tai sudėjau abu į vieną vietą. Jei ne „Monty Python“, šiandieninis humoras būtų visiškai ne toks, kokį turime. Kartais net sunku patikėti, kad į vieną vietą galėjo susirinkti šeši tokie talentingi žmonės, ir pradėti humoro revoliuciją.

5. Claudio Fragasso filmas „Troll 2“ (1990)

Blogiausias visų laikų filmas (apie jį net susuktas dokumentinis filmas „Best Worst Movie“). Toks blogas, kad net nerealiai geras. Viskas jame yra blogai – pradedant pavadinimu (filme nėra nė vieno trolio, tik goblinai), pagrindinio vaidmens atlikėju (dantistas, kuris nei iki tol, nei po to, nevaidino jokiame filme), ir angliškai nekalbančiu italu režisieriumi, kuris taip ir nesugebėjo gerai išsiaiškinti, ko nori iš aktorių.

6. Antono Corbijno filmas „Kontrolė“ („Control“, 2007)

Filmas apie Iano Curtiso, grupės „Joy Division“ frontmeno, gyvenimą. Corbijnas labai ilgai, pagal jo žmonos atsiminimus, pasakoja, kaip per savo trumpą gyvenimą I. Curtisas tampa kultiniu Mančesterio muzikinės scenos herojumi. Filme skamba daug „Joy Division“ kūrinių, kuriuos groja specialiai tai išmokyti daryti aktoriai. Galėčiau šitą filmą žiūrėti ir žiūrėti.

7. Trey Parkerio „Būrys Amerika: drebėk pasauli!“ („Team America – World Police“, 2004)

„Pietų parko“ kūrėjų T. Parkerio ir Matto Stone‘o lėlių filmas-miuziklas, su labai geru muzikiniu takeliu, kartais pats pradedu niūniuoti „Everyone‘s Got AIDS“ arba „America, fuck yeah!“.

8. Shane Meadows filmas „Tai – Anglija („This is England“, 2006)

Dar vienas filmas su stipriu muzikiniu takeliu. Šis – apie fašizmo atsiradimą Anglijoje.

9. Andy Bichlbaumo ir Mike’o Bonanno bendras filmas „The Yes Men: fix the world“ (2009)

Dar vienas dokumentinis apie išdaigininkų grupuotę „The Yes Men“. Tiesa, jų išdaigos didelės ir rimtos, bet kartu ir linksmos.

10. Edaro Wrighto filmas „Zombių karalius“ („Shaun of the Dead“, 2004)

Turbūt geriausias matytas filmas apie zombius, kuriame Simonas Peggas ir Edgaras Wrightas vaidina du draugus,  bandančius išgyventi per zombių apokalipsę. Vieną iš vaidmenų kuria ir mano vienas iš mėgstamiausių „stand-up“ komikų Dylanas Moranas.

Nuotr. iš Pauliaus asmeninio albumo

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

1 komentaras

  1. Shvitripopiergaila

    2017/07/01 at 19:30

    Itin tvirta Aleksandro Rimdžiaus įžanga – taikli, aštri, trumpa, subtili.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *