Filmų TOP, pagal… Miglę Anušauskaitę

Prieš trejetą metų savo grupiokų susižavėjimo palytėtus paišymus nusprendusi į interneto erdvę perkelti dabar jau daugeliui išties paslaptingos Semiotikos specialybės studentė Miglė Anušauskaitė nenugrimzdo ir milijardo bei dar vieno blogo kupino virtualaus vandenyno gelmėse. Žengusi šį žingsnį mergina „įsipaišė“ tarp jaunosios (jei tam, kas buvo prieš tai išvis galima taikyti kažkokį sistematinį matą) ir, reikia pažymėti, jog labai jau moteriškos komiksų kūrėjų kartos.

migle

Miglės komiksai tiesiog tvinksi nuo įvairiausių kultūrinių klodų, klonių, paklodžių, nuorodų ir ženklų. Galbūt neatsitiktinai bene pirmasis jos perkeltas į internetą darbas atspindėjo didžiojo žodžio ir arogancijos meistro J. Joyce, na, velnias žino, ką (kiekvienas, kuris bandė perkąsti „Ulisą“, žino, ką noriu pasakyti). Dar ten veikia visokie multikų herojai, pasakų siužetai, internetai, jaunystės dogmos ir t.t. bei visa tai vienijantis atlaidus autorės šypsnys. Kokteilis, kurio norisi kiekvienam šiuolaikiniam jaunam žmogui.

Merginos komiksai dažnai tampa kultūrinės spaudos numerių garnyru. Galbūt net pati to nesitikėdama, Miglė skina šiam žanrui kelią į meinstrymą.

Sveiki, aš Miglė. Nežinau, ar turėčiau rašyti šį dešimtuką, nes turiu palyginti nedaug ko bendro su kinu. Jei vakare užsimanau ištrūkti į kitokį pasaulį su šprotų skardine rankoje, man dažniau kompaniją palaiko knyga. O kartais apsilankymas kine suteikia viso labo trumpą pramogą: praeina pusė metų ir žiū, jau nebeatsimeni, kaip Toras sugrįžo į Asgardą ir kodėl Betmenas pirmame filme buvo patekęs į kalėjimą. Čia – 10 filmų, kurių paliktas įspūdis išliko ilgiau.

Didžiojo kino neurotiko Woody Allen filmas „Meilė ir mirtis“ („Love and Death“, 1975)

Sykį parsisiunčiau šį filmą, pasidariau valgyti ir nusprendžiau: jei per pirmas 15 min filmas nesudomins, išjungsiu. Neprireikė nė 5 minučių ir juokiausi balsu. Jei mėgstate Woody Alleno žodžių žaismą, jei jus bent kiek domina tokios temos kaip meilė ir mirtis, šis filmas neturėtų nuliūdinti.

Sergio Leonės šedevras „Geras, blogas ir bjaurus“ („The Good, the Bad and the Ugly“, 1966)

Labai mėgstu vesternus, o labiausiai – „The Good, the Bad and the Ugly“ dėl dinamikos, nuo saulės prisimerkusių personažų bei netradicinio-tradicinio požiūrio į „geriečius“ ir „blogiečius“.

Režisieriaus Kevino Smitho atliktas Amerikos pjūvis „Dogma“ (1999)

Svarsčiau, ar gėdytis dėl to, kad man buvo be galo juokingas šis filmas, ar nesigėdyti. Tada pažiūrėjau anonsą ir nusprendžiau nesigėdyti. Šiame filme yra Džėjus ir Tylenis Bobas, Alanas Rickmanas ir kitos dieviškos būtybės.

Viena iš Jimo Jarmuscho kontempliacijų „Nuteisti“ („Down by Law”, 1986)

„Nuteisti“ turėtų patikti, jei mėgstate pasakas: tas tradicines, kur kažkas keliauja po nepažįstamas vietoves, susiduria su kliūtimis,  išlaiko tam tikrus išbandymus… Skirtingai nuo holivudinių filmų, kur visi siužeto elementai rodo į kulminaciją, pasakose (ir šiame filme) viskas regisi labiau išsklidę, pasakojimo ritmas aiškus, bet negriebiantis už pakarpos: sudomins tik tada, jei norėsi susidomėti.

Broliukų Joelio ir Ethano Coenų darbas „Rimtas vyrukas“ („Serious Man“, 2009)

Kartą vienas pažįstamas žmogus (tiksliau, du pažįstami žmonės) ėjo į pasimatymą (vienas su kitu) ir prašė manęs parekomenduoti filmą pasimatymui. Ilgai nedvejojusi atsakiau:

–        Nueikit į brolių Coenų „Rimtas vyrukas“, neseniai buvau, labai juokiausi.

Tie žmonės pasinaudojo mano patarimu, bet vėliau tuo nesidžiaugė, nes sakė, jog šitas depresyvus filmas visai netinka pasimatymui. Taigi galite pažiūrėti ir išsiaiškinti, ar šis filmas yra linksmas, ar depresyvus (greičiausiai ir tas, ir tas). Siūlau atkreipti dėmesį į filme pasirodančią nuostabią istoriją apie gojaus dantis.

Kitas tų pačių didžiųjų istorijų pasakotojų Coenų filmas „Tikras išbandymas“ („True Grit“, 2010)

Ar jau minėjau, kad man labai patinka brolių Coenų filmai? O jau sakiau, kad itin mėgstu vesternus? „True Grit“ yra brolių Coenų vesternas, kuo viskas ir pasakyta.

Galbūt didingiausio visų laikų arthouse ir avangardo filmų epopėjos „Cremaster Circle“ autoriaus, menininko Matthew Barney kūrybos vaisius „Drawing Restraint 9“ (2005)

Foninis filmas (nors labai gali būti, kad aš jį vartoju ne pagal paskirtį), kai nori, kad kiekvienąsyk pažvelgus į ekraną išvystum keistą, bet estetiškai patrauklų vaizdą. Gerai dera skaitant Borgeso arba Italo Calvino apsakymus. Nežiūrėkite, jei nemėgstat Bjork skleidžiamų garsų, arba žiūrėkite išjungę garsą.

Peterio Jacksono trilogijos grand finale „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas („Lord of the Rings: the Return of the King“, 2003)

Negalėjau neįtraukti šito filmo! Pasirinkau trečiąją dalį, nes čia yra Gondoro mūšis, numirėlių armija, milžiniškas voras. Viskas labai svarbu ir didinga, nors gaila, kad hobitai beveik nebeskaldo pokštų ir Sarumanas jau nugalėtas. Tinka žiūrėti prieš miegą ir tada, kai reikia pasiryžti ką nors atlikti, pavyzdžiui, apsilankyti pas odontologą.

„Pano Labirinto“ režisieriaus Guillermo del Toro kūrinys „Ugnies žiedas“ („Pacific Rim“, 2013)

Manot, kad „Žiedų valdovas” būtų geresnis be trolių, orkų, entų ir kitų realiai neegzistuojančių būtybių? Tada „Ugnies žiedas” gali jums nepatikti. O gal laikotės nuomonės, kad jei „Žiedų valdovui” ko ir trūko, tai robotų? Tada užmeskite akį ir į „Ugnies žiedą”. Mažai žmogiškų jausmų, daug Jaegerių ir Kaiju. Geriausias šios vasaros filmas.

Topą užbaigia Ingmaro Bergmano filmas „Fani ir Aleksandras“  („Fanny and Alexander“, 1982)

Šis filmas man paliko itin didelį įspūdį. Žiūrėjau jį keletą kartų, bet bijau žiūrėti vėl, nes atrodo, kad galiu sugadinti kažkokį stebuklą. Žinote, kaip būna: tarkim, perskaitai knygą, be galo ja susižavi, tuomet po keleto metų perskaitai vėl ir supranti, kad ji vis dar gera, bet nebe nuostabi. Gal neverta bijoti, bet vis tiek truputį bijau, tarsi rizikuočiau kokiu brangiu daiktu.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *