Filmų top, pagal… „Liūdnų slibinų“ grupę

Prieš daugiau nei penkerius metus žadinti tautą pasišovęs vokalinis instrumentinis ansamblis „Liūdni slibinai“ netrūko pakerėti tūlų žmogeliukų, na tų, studinančių filologyne ir dėvinčių kanapines kepuraites, vaizduotę. O kodėl ne – žavingu saviveiklininkų entuziazmu spinduliavęs trio savo žaismingomis klasikų tekstų interpretacijomis tiesiog pagaliau užėmė iki tol nelabai akcentuotai uzurpuojamą nišą.

Kad šis trigalvis unisex porūšio slibinas mėgsta užsigerdamas žibalinės lempos turiniu ryti mūsų lyrikų tekstus jau žinome, tačiau, kiek jam artimas kino pasaulis? Žinodami, kad savo firminiam antspaudui „liūdnieji slibinai“ panaudojo stilizuotą „Betmeno“ logotipą – pateikėme ultimatumą: jokių nekaltų mergelių, pakolei kiekviena galva neišvardins savo trijų mėgstamiausių filmų, o paskutinioji – V. Kubilinsko – net keturis.

O slibinai bylojo šitaip:

Pagrindiniuose Lietuvos muzikos apdovanojimuose M.A.M.A pripažinti geriausia 2012 metų grupe „Liūdni slibinai“ šį rudenį švenčia garbingą penkerių metų jubiliejų. Bent kartą buvę gyvame jų pasirodyme patikins, kad tai grupė, kurios reikia ne tik klausyti, bet ir į ją žiūrėti. Artistiškieji atlikėjai scenoje maišo savo muzikinius – aktorinius gebėjimus su gilia lietuvių poetų mintimi, šmaikščia auto-ironija ir tūlo šių dienų lietuvio problemomis. Pagrindinė grupės trijulė – diplomuoti aktoriai, todėl buvimą scenoje be vaidybos elementų jiems būtų sunku įsivaizduoti.

Kino ragaujantys ir iš profesinės pusės Dominykas Vaitiekūnas, Aistė Lasytė ir Vaidas Kublinskas gerbėjams neretai pateikia ir savo buitinių video reklamų ar dainų klipų, kurie „Youtube“ renka po kelis šimtus tūkstančių peržiūrų. Įkvėpimo kūrybai „slibinai“ semiasi iš liūdesio, žmonių, knygų, ir, žinoma, filmų.

Dominyko Vaitiekūno:

Sofia Coppolos darbas „Pasiklydę vertime“ („Lost in Translation“, 2003)

Tai filmas, kuris parodo, kad vienatvė ir žmogus neturi amžiaus, o tik patirtį.

Pedro Almodovaro filmas „Viskas apie mano mamą“ („Todo sobre mi madre“, 1999)

Tiesiog vienas tobuliausių filmų, kuriuos esu matęs savo gyvenime: gražu, stipru, keista, romantiška, emocionalu, įdomu, juokinga, perversiška, gyvenimiška ir teatrališka.

Larso von Triero filmas „Šokėja tamsoje“ („Dancer in the dark“, 2000)

Nes kai tau liūdna ir sunku, ne visada pasidaro geriau, uždainavus „My favourite things”.

Aistės Lasytės:

Shainee Gabel filmas „Meilės eilės Bobiui Longui“ („ A Love song for Boby Long“, 2004)

Graži istorija, geri aktoriai ir atmosfera. Žiūrėjau 5 kartus.

Timuro Bekmambetovo filmas „Eglutės“ („Ёлки“, 2010 )

Labai pozityvu, nuteikia, kad visi norai pildosi.

„Adomo obuoliai“ („Adams æbler“, 2005)

Daug gero absurdo ir juodo humoro.

Vaido Kublinsko:

Franko Darabonto filmas „Pabėgimas iš Šoušenko“ („The Shawshank Redemption“, 1994)

Eik, kol gali. Kai nebegalėsi – eik toliau.

Terry Joneso filmas „Brajano gyvenimas“ („Monty Python and the Life of Brian“, 1979)

Gal gi herojai tėra aplinkybių aukos?

Royaus Anderssono filmas „Dainos iš antro aukšto“ („Sånger från andra våningen“, 2000)

Žmonės ir istorijos tos pačios, o filmas kitoks.

Jameso Gunno filmas „Super“ (2010)

Apie gėrį iš blogosios pusės.

Nuotraukos savininkas – Linas Marcišauskas

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

Latest posts by Aleksandras Rimdžius (see all)

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *