Filmų TOP pagal… Ericą Rohmerį

Pasirodo, žymių, dažniausiai meno žmonių (ar bent kurių skoniu galime daugiau ar mažiau pasitikėti) filmų dešimtukų skelbimas nėra nauja šių laikų mada, kuomet iš gausybės prikurtų filmų sunku atsirinkti, kas bloga, o kas gera, ką verta žiūrėti, o ko ne. O visko juk tiesiog neįmanoma.

Štai Prancūzijos Kinematekos („La Cinémathèque française“, apie ją plačiau pasakojau visai neseniai čia) archyvuose galime atrasti 1961 metais prancūzų kino režisieriaus, kritiko, rašytojo Erico Rohmerio laišką „Kino užrašų“ („Cahiers du cinéma“) redakcijai, kuriame jis pateikia 10 geriausių filmų kino istorijoje. Be abejo, tai filmai, sukurti iki 1961-ųjų, tad reikia manyti, jog šį „list’ą“ pats režisierius šiandien gerokai pratęstų, o mes ir jį patį galime įrašyti į kino istoriją (ar bent savo „pažiūrėti” sąrašą).

 Taigi, pagal Rohmerį, kaip jis pabrėžia, chronologine tvarka (pavadinimus jis pateikia anglų ir prancūzų kalbomis, aš pateikiu originalo ir anglų kalbomis, kadangi lietuviškai kažin ar kur rasim šiuos antikvarus):

  1. D.W Griffitho „True Heart Suzie“ (1919)
  2. B. Kestono „The General“ (1926)
  3. F.W Murnau „Sunrise“ (1927)
  4. J. Renoiro „La Règle du jeu” („The Rules of the game“) (1939)
  5. S.M Eisensteino „Иван Грозный ” (“Ivan The Terrible“) (1944)
  6. R. Rossellinio „Viaggio in Italia” („Journey to Italy“) (1954)
  7. H. Hawkso „Red River“ (1948) Na, čia chronologijoje Ericas truputėlį pasiklydo, bet kino dievams (klysti, pasirodo, ne tik žmogiška) juk viskas atleidžiama.
  8. A. Hitchcocko „Vertigo” (1958)
  9. R.Bressono „Pickpocket” (1959)
  10. J.Roucho „La Pyramide humaine” („The Human Pyramid”) (1961)

1939927_10151941467735766_2039913182_n

 Šie filmai, pasak Rohmerio, jei vieną dieną kinas išnyktų, leistų susidaryti nuomonę apie sėkmingiausius šios meno šakos darbus, patenkinusius didžiausias mūsų ambicijas

Gytė Skirkaitė

Gytė Skirkaitė

Paryžiuje gyvenanti kino gurmanė at Kinomaistas.lt
Kinas man – tai aptemdyta salė, ekranas, į kurio margumyną panyri porai valandų, tai kitų, šalia sėdinčiųjų emocijos, kurias sugeri, tai gyvenimas, realybė kitame kailyje, kitame laike. Vienintelis, gyvenimą ir kiną skiriantis dalykas man – tikiu kino reinkarnacija. Ne kartą miriau, prisikėliau ir atradau save iš naujo kitoje kino juostoje. O rašau, nes tomis akimirkomis, kai ekraną užpildo (tarsi epitafija antkapį) titrai, mano siela blaškosi, nenori išeiti iš staiga nušvitusios salės, mat kad iš tikrųjų išeičiau turiu padėti tašką – atsisveikinimui palikti nekrologą.
Gytė Skirkaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *