Filmų Top, pagal… „Deeper Upper“ grupę

Jau tris metus muzikuojantys rokeriai „Deeper Upper“ šiemet pribrendo debiutiniam, itin gerai kritikų priimtam minialbumui „Structures“, taip pat pasipuošė T.Ė.T.Ė. apdovanojimų laurais už geriausią vaizdą. Galima neabejoti, kad šis tokių post punk grupių kaip „Joy Division“ tradicijas tęsiantis ketvertas tik pradeda savo kelionę link melomanų širdžių. Tuo pačiu norisi pasidomėti, kas šią itin vizualią (tiek klipų, tiek pasirodymų scenoje) prasme įkvepia, kokie filmai ridena šį idėjų garvežį? 

Kinas veikia kaip inspiracinis stimulas. Žiūri vaizdą be garso ir galvoje pradedi girdėti muziką; užsimerki besiklausant muzikos – pradedi matyti vaizdą. Kadangi savo muziką lipdome kiekvienas iš savo skirtingų patirčių, viso to dalimi yra ir šie filmai.

1. Stanley Kubricko šedevras „2001: Kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“, 1968) 

Tai metaforiška, atverianti vaizduotę kelionė. Mums – tai viena iš stipriausiai ir emocionaliausiai kada nors įgyvendintų kosminių tematikų filmuose.

2. Nicolas Winding Refn darbas „Važiuok“ („Drive“, 2011) 

Filmas labiausiai užburia savo garso takeliu ir hipnotizuojančia Ryan Gosling vaidyba. Po to, kai pamatėme šį filmą, jo garso takelio autoriaus Kavinsky kūriniai lydi kiekvieną grupės vakarėlį ar naktinę kelionę automobiliu po koncertų.

 3. Jano Svankmajerio fantasmagorija „Otesánek“ (2000)

Tai filmas, kurį žiūrėjome visi kartu 2013 metų Latvijos turo metu. Likome sužavėti šiurpios animacijos, o iš pajūrio į studiją parsivežėme ir savąjį Otiką (matę filmą, supras). Labai rekomenduojame užmesti akį ir į kitus keistus šio režisieriaus darbus.

4. Quentino Tarantino perlas „Negarbingi šunsnukiai“ („Inglorious Basterds“, 2009)

Visiems mums stipriai imponuoja Tarantino kūryba ir bene visi jo filmai. Šis, mūsų nuomone, ryškiausiai Tarantino viziją atskleidžiantis kūrinys.

5.  S. Kubricko filmas „Švytėjimas“ („The Shining“, 1980)

Dar vienas Kubricko šedevras, nuo pat pirmos iki paskutinės sekundės išlaikantis įtampą ir siaubą.

6. Ethano ir Joelio Coenų siaubinga Javierio Bardemo šukuosena „papuošta“ modernioji klasika „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country for Old Men“, 2007) 

Subtilumas be muzikos. Prasmės sukuriamos ilgomis pauzėmis ir pašaliniais garsais. Siužeto ir garso prasmėmis labai įkvepiantis filmas.

7. Michaelio Haneke šiuolaikinio pasaulio komentaras „Smagūs žaidimėliai“ („Funny games“, 1997) 

Nestandartiniai režisūriniai sprendimai (tokie kaip vaizdo atsukimas atgal, aktorių reagavimas į kamerą) šokiruoja ir įtraukia.

8. Larso von Triero filmas „Melancholija“ („Melancholia“, 2011) 

Estetiškas ir vizualumu užburiantis kūrinys. Kaip ir kiti režisieriaus darbai simboliškas iš pamatų, kas savo ruožtu teikia daug įkvėpimo ir vietos improvizacijai.

9. Garsusis RichardoKelly darbas „Donis Darko“ „Donnie Darko“ (2001) 

Nors kiekvienas iš mūsų matėme šį filmą gan seniai ir net po kelis kartus, turbūt dabar detaliai neatpasakotume konkrečių filmo scenų ar įvykių. Nepaisant to, visi vieningai prisimename Donnie Darko kaip žiauriai gerą mindfuck.

10. Alano Parkerio filmas „Vidurnakčio ekspresas“ („Midnight Express“, 1978) 

Stipri istorija ir nuolatinis svirduliavimas tarp beprotybės ir realaus pasaulio. Įkvepia.

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *