Filmų top, pagal… Andrzej Bong

Jau penktus metus pagrindinis projekto Suru.lt variklis melomanas (ir kitoks ai(s)truolis) Andrzej Bong beria druską ant pažangiojo jaunimo ir amžinai jaunų duonos. Muzikos albumų, festivalių, filmų recenzijos, į solidžias uniformas sugrūsti stamantrūs nacionalsocialistų kūnai ze dzermans rubrikoje, daug skoningos (dažniausiai) erotikos ir dažno „Facebook“ vartotojo jausmų kolizijas atspindinčios jausmingos vienuolių nuotraukos su jausmingais prierašais – pridėjus kates būtų pilnas internauto norų išsipildymo paketas. Ir dar jis nebijo pasakyti, kad šūdas smirdi. Kartais to tikrai reikia. Likusį laiką praleidžia kovodamas su virtualiais cenzoriais.

Įdomaus žmogaus, įdomus topas ir prisistatymas:

Esu Andrzej Bong – gyvenimo būdo žurnalo Suru.lt redaktorius. Kinas – mano antra aistra (po muzikos, futbolo ir moterų). Taip susiklostė, kad kiną „dėlioju į lentynas“ ne pagal filmus, o pagal režisierius. Priežastis tam, tikriausiai, įprotis klausytis muzikos pagal atlikėjus bei išsilavinimas tiksliųjų mokslų srityje. Bet juk ne priežastis esu pakviestas jums aiškinti.

Tam, kad nenusižengčiau taisyklėms – surašiau savo 10 mėgstamiausių filmų. O iš tiesų – pabandžiau surikiuoti 10 mėgstamiausių režisierių. Kartais dėl vieno filmo apsispręsti sunku, todėl pridėjau dar po du.

Michaelio Gondry juosta „Jausmų galia“ („Eternal Sunshine of the Spotless Mind“, 2004)

Michelis Gondry – kvaištelėjęs prancūzas su genialiomis idėjomis muzikiniams klipams. Paradoksas, bet ir pilnas metras jam sekasi puikiai. Įrodymas – filmas (kvailai į lietuvių kalbą išverstas „Jausmų galia“), kuriame suvaidino du manę labiausiai erzinantys aktoriai. Ką tuomet režisierius galėtų sukurti, pasikvietęs normalius žmones? Į šį klausimą gali atsako filmai „Miego mokslas“ („La Science des Rêves“, 2006)  ir  „Gėlėti sapnai“ („L’Écume des Jours“, 2013).

Užburiantis Weso Andersono filmas apie vaikus ne tik vaikams „Mėnesienos karalystė“ („Moonrise Kingdom“, 2012)

Wesas Andersonas visuomet pasižymi ryškiomis spalvomis ir subtiliu humoro jausmu. Tą patį gausite žiūrėdami „Tenenbaumų šeima“ („The Royal Tenenbaums“, 2001)  arba „Gyvenimas po vandeniu“ („The Life Aquatic with Steve Zissou“, 2004).

Tomo Tykwerio aštraus siužeto juosta „Bėk, Lola, bėk“ („Lola rennt“, 1998)

Tomas Tykweris. Šio vokiečio nekenčiu dar nuo studentavimo laikų. Tai jis filmui apie Lolą pavogė mano idėją apie tai, kad visas gyvenimas priklauso nuo to, pro kurią pusę atsisuki, kuomet tave užkalbina mergina, kuria ranka į lėkštę beri dribsnius ir apskritai kuria koja keliesi iš lovos. „Princesė ir karžygys“ („Der Krieger und die Kaiserin“, 2000) ir „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, 2012)  filmai tai tik patvirtino.

Emiro Kusturicos pasakėčia „Arizonos sapnas“ („Arizona Dream“, 1993)

Emiras Kusturica tik patvirtino mano besiformuojančius samprotavimus, kad bimbinėjant balkaniškame (arba bet kokiame kitame) bardake, kas iš esmės ir yra mūsų gyvenimas, nebūtina kažką daryti tam, kad pasiektum užsibrėžtą tikslą. Svarbiausia yra tiesiog labai norėti. Dar argumentų? „Morčius arba katytė juoda, o katinas baltas“  („Crna mačka, beli mačor“, 1998) ir „Gyvenimas kaip stebuklas“  („Život je čudo“, 2004).

Davido Lyncho darbas „Malholando kelias“ („Mulholland Drive“, 2001)

Net nebandysiu aiškinti, ką norėjo pasakyti Davidas Lynchas. Tiesiog pacituosiu „a man’s attitude goes some ways, the way his life will be“. Ir dar „Pamirštas greitkelis“ („Lost Highway“, 1997) bei „Vidaus imperija“ („Inland Empire“, 2006). „This is the girl“.

Darreno Aronofsky filmas „Versmė“ („The Fountain“, 2006)

Darrenas Aronofsky visuose savo filmuose kalba apie žmonių svajones ir galimybes. Bei apie norus ir bandymus tas galimybes praplėsti. Ne visiems „Requiem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000) ar „Juodoji gulbė“ („Black Swan“, 2011) herojams pavyksta vienodai, bet vaizdai – kvapą gniaužiantys.

Guy Ritchie darbas „Vagišiai“ („Snatch“, 2000)

Guy Ritchie, bandydamas tapti Emyliu Vėlyviu (arba bent jau Q. Tarantinu), taip pasistengė, kad tam tikrais momentais sužiba labiau už savo įkvėpėjus. Sidabras atiteko „Lok, stok arba šauk“ („Lock, Stock and Two Smoking Barrels“, 1998), o bronzą gavo „Rokenrola“  („RocknRolla“, 2008).

Q.Tarantino šedevras „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“, 1994)

Šūdmalys ir šunsnukis Quentinas Tarantino yra nepralenkiamas dialogų meistras. Jam taip sunku prilygti maišant filmo siužetines linijas vietomis. Ko gero, galėtų pasidaryti neblogą krupjė karjerą. Su „Negarbingi šunsnukiai“ („Inglourious Basterds“, 2009) ir „Ištrūkęs Džango“  („Django Unchained“, 2012)  jis tik susigrąžino formą.

Etano ir Juelio Coenų filmas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country for Old Men“, 2007)

Vienas iš tų nedaugelio filmų, kurį vos pradėjus žiūrėti žinai, kad tai instant classic. Beje, kaip ir daugelis Joelio Coeno + Ethano Coeno darbų. Ypatingai išskirti norėtųsi „Didysis Lebovskis“  (The Big Lebowski“, 1998) bei „Miller’s Crossing“, 1990.

Davido Fincherio modernioji klasika „Kovos klubas“ („Fight Club“, 1999)

Geresnio filmo už šį iki šiol nesu matęs. Davidas Fincheris mane žavi savo kruopštumu ir dėmesiu detalėms. Neatsiejami nuo Fincherio vardo taip pat yra  „Septyni“ („Se7en“, 1995)  ir „The Game“, 1997.

Antrame mano mėgstamiausių režisierių dešimtuke tikrai atsidurtų: Gaspar Noé, Fatih Akin, Martin McDonagh, Jean-Pierre Jeunet, Steve McQueen, Peter Greenaway, Pier Paolo Pasolini, Pedro Almodóvar, Florian Henckel von Donnersmarck, Andrzej Wajda, Krzysztof Kieślowski, Lars von Trier, Stanley Kubrick, Jim Jarmush, Martin Scorsese, Oliver Stone, Francis Ford Coppola, James Kameron.

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *