Filmo „Santa“ režisierius M.Ivaškevičius: „Yra buki ir yra galingi filmai apie meilę“ (Interviu)

Ilgai lauktas, dar ilgiau žengtas pirmasis žinomo dramaturgo ir režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus ilgo metražo filmas „Santa“ mūsų kino teatruose pasirodys, kaip ir pavadinimui ir pritinka, sniego kepurėmis pasipuošusią sausio 31 d. Filmo, kurio žanras – romantinė draminė komedija, idėja daugeliui dramaturgo talento gerbėjų gali pasirodyti net kiek banaloka: kartu su septynmečiu sūneliu į Suomiją lankyti Kalėdų senelio (aktorius Tommi Korpela) nuvykusi lietuvaitė (aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) patenka į meilės aistrų verpetą. Kita vertus, juk menas ir yra idėjos realizavimo lygio matas. Šiuos ir panašius dalykus bandėme aiškintis pačio režisieriaus akivaizdoje.

Kaip ilgai ėjote iki šio filmo?

Iš tikrųjų, gana ilgai. Virš 10 metų. Pradėjau dar tik studijuodamas, tai yra, praktikos būdu. Pradžioje buvo dokumentiniai filmai, po to sekė vaidybiniai trumpametražiai ir pagaliau šitas. Iš tikro tai buvo toks ilgas ir tikrai nuoseklus kelias.

Esate žinomas dėl savo pjesių. Kaip Jums, kaip dramaturgui, tinka scenaristo darbas, neiškilo problemų persijungiant nuo vieno prie kito?

Iš tikrųjų kiekvieno galima išmokti. Dramaturgo patirtis man kažkiek padėjo. Yra panašumų – dialogų konstravimas ir panašiai, bet visgi tai yra kitoks realumo santykis. Teatrui pakanka santykinės realybės, kinas reikalauja visiškos tiesos ir visiškos realybės. Tuos dalykus reikėjo mokytis iš naujo. O šiaip, lįsti į naują sritį ir naują sferą visada yra labai įdomu.

582429_377593008965768_2043416324_n

Nuotrauka Facebook.com/SantaFilmas

Pakalbėkime apie „Santą“. Koks tai filmas, kokią problematiką nagrinėja?

Jo problematiką įvardins filmą pažiūrėję kritikai. Filmo žanras – drama.

Komedijos elementų bus?

Na, tai yra šiek tiek toks filmas-apgavystė. Prasideda kaip romantinė komedija, atpalaiduoja žiūrovą, nuteikia jį, bet po to viskas persikelia į draminį lygmenį.

Ir Jums neiškilo baimės jausmas, kad Jūsų talento gerbėjai nelabai supras filmo idėją, neva, sukūrėte kažkokią paiką komediją?

Visi filmai yra apie meilę: yra buki filmai apie meilę ir yra galingi filmai apie meilę. Taigi siužetas niekaip neapsprendžia filmo esmės. Apskritai tai – filmas ne kiekvienam. Tai nėra lengvas filmas. Jis reikalauja tam tikro žiūrovo pasiruošimo, būsenos.

Jūsų trumpametražių filmų pavadinimuose figūruoja tėvo figūros linksniuotė, „Santa“ gi taip dažnam asocijuojasi su panašiomis prasmėmis.

Iš tikrųjų – pagal pirminį sumanymą, pavadinimas turėjo būti „Mano tėvas – Kalėdų senis“. Filmografija: „Tėve Mūsų“, „Mano tėvas“ ir čia jau „Kalėdų senis“. Pavadinimą pakeitėme, tiesiog taip jau išėjo. Jokios panašios temos teatre aš apskritai neliečiau, o kine taip jau susidėliojo siužetai, ir regime tėvą iš visų pusių.

553494_377593068965762_489572404_n

Nuotrauka Facebook.com/SantaFilmas

Kad jau prakalbome apie teatrą, dažnai mėgstate kaitalioti istorinius kontekstus bei žaisti lingvistinius žaidimus. Ar filme apsiėjote be to?

Filmo herojai yra nukeliami į šešiasdešimties metų senumo įvykius.

Kodėl būtent ten?

Pamatysite. Kalbant apie kalbinius ir lingvistinius dalykus, filme naudojamos kelios kalbos, nemažai kalbama primityviąja europietiškąja anglų kalba. Tas nesusikalbėjimas ir tampa įvairių situacijų priežastimi. Tai ir yra filmo „perliukas“ ir jo privalumas.

Papasakokite apie filmavimo darbus, su kokiais sunkumais teko susidurti? Kaip sekėsi bendrauti su vietine kino nomenklatūra?

Gana nesunkiai gavome iš Suomijos valdžios pinigų. Teko susidurti ir su problemomis – dėl reikalų, susijusių su ankstesniais filmais, bankrutavo mūsų suomis prodiuseris, todėl teko ieškotis kitų variantų. Dirbant su suomiais filmavimo aikštelėje tikrai tvyrojo labai gera kūrybinė atmosfera. Tačiau tai, kas dėjosi ir dedasi su post-produkciniais reikalais – nuvilia, bet visgi su suomiais gera dirbti, o ypač patiko bendradarbiauti su filme dirbusiu vienu geriausiu šalies aktoriu T. Korpela. Nejauti nei jo autoriteto, nei kokybinio puikiai parengto specialisto krūvio. Žmogus – paprastas iki negalėjimo, nors yra tokia žvaigždė, kad jam išėjus į gatvę tekdavo gintis nuo gerbėjų – šito Lietuvoje tikrai nėra.

Kaip gimė filmo idėja?

Nežinau, kada ji gimė, bet 2006 m. lankiausi Suomijoje, grįžus susidėliojo idėja ir siužetas.

Kur šis filmas bus rodomas?

Lietuvoje, kur tik tai įmanoma, taip pat Suomijoje; vyksta derybos su vienu užsienio platinimo agentu, bet kol kas dar nėra apčiuopiamų rezultatų.

Tikriausiai ir pats jaučiate lietuviško kino pagyvėjimą?

Pažiūrėkite, kas vyksta – keliolika premjerų per pusę metų. To niekada nebuvo ir kurį laiką turbūt vėl nebus. Norėtųsi, kad taip būtų visada. Tiek premjerų, manau, jau nebebus. Žinoma, nemanau kad grįšim prie to, kad bus tik vienas naujas filmas per metus.

Turbūt sutiksite, kad tokie filmai kaip „Valentinas vienas“ rodo, kad ir Lietuvoje iš kino galima uždirbti?

Galima galima. Pirmieji šią gyslą atrado „Domino“ teatras. Yra žmonių, kuriems reikia lengvo teatro, lengvo kino, lengvos pramogos. Ta niša tiesiog nebuvo užpildyta.

Galbūt Jūsų naujausias filmas atspindi tokio žanrinio kino tendencijų stiprėjimą mūsų šalyje?

Mano filmo žanras nėra visiškai aiškus, ir jį įvardinti yra sudėtinga. Man nesuprantamas žanrinio ir autorinio kino skyrimas, aš manau, kad kiekvienas filmas turi savo žanrą. Be to tai būtų fotografija ar dar kažkas. Kurdamas filmą tikrai negalvojau apie jo žanrą, tiesiog eilinį kartą pasakojau istoriją, o tai darydamas pasirenki pasakojimo būdą.

Kaip vertinate scenarijų būklę mūsų šalyje, ar į kiną atėję literatai įkvėptų gyvybės šiai sričiai?

Reikėtų ieškoti žmonių ir juos auginti, nereikia iškart sodinti rašyti scenarijaus. O poreikis išties yra.

Nuotraukos paimtos iš  Facebook.com/SantaFilmas

Aleksandras Rimdžius

Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos,kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *