Filme „Tangerine“ – Kalėdomis nekvepiantys mandarinai ir amerikietiškos spurgos

Apie filmą „Tangerine“ (2015) teko girdėti iš „Sundance“ filmų festivalio, kuriame jis buvo rodomas pirmą kartą. Girdėjau tik gerus kritikų atsiliepimus ir tai, jog visam filmui nufilmuoti buvo pasitelkti 3 „iPhone5s“ telefonai… Apsidžiaugiau pamačiusi, kad „Tangerine“ ir net filmo režisieriaus Seano Bakerio atvykimas numatomas Paryžiuje vykstančiame netradicinio kino festivalyje.  Nežinau,  ar  pamatyti šį filmą turės progos Lietuvos žiūrovai (to labai linkiu), tačiau nutariau pasidalinti mintimis apie „Tangerine“.

Filmo pradžioje Los Andželo užkampiuose besisklaidantys transeksualai ir šiek tiek „judantis” vaizdas (vis dėlto „iPhone5s“ net ir su savo stoveliais – ne RED kamera) nieko gero nežadėjo. Tai, ką labai greitai suprantame, yra ne itin didelės transeksualų grupelės istorija. Mat viena jų, ką tik išėjusi iš kalėjimo (tai, beje, Kalėdos, dovanų metas). Tačiau šiame kvartale nei papuoštų eglučių nematome, nei kalėdiniais meduoliais čia nekvepia (amerikietiški donuts – tai ne močiutės kalėdiniai kepiniai), o Sin-Dee vos grįžusi iš kalėjimo ir susitikusi su savo geriausia drauge (kuri, beje, taip pat transseksualė) gauna ne itin smagią dovanėlę. Draugė prasitaria, jog pastarosios vaikinas, kol ji srėbė kalėjimo sriubą, ją išdavė su kita. Itin temperamentingo charakterio, greitai užsideganti (dabar suprantame, už ką ji galėjo būti uždaryta kalėjime) Sin-Dee nesėdės vietoje, ir pamokys visus, kas iš jos pasityčiojo.

Tad Kalėdų rytą Sin-Dee leidžiasi į paiešką tos, su kuria jos suteneris ir mylimasis ją išdavė. Čia ir prasideda klaidžiojimas gatvėmis (visai ne raudonu kilimu, ne limuzinais, ir peizažas visiškai kitoks nei Cronenbergo „Kelyje į žvaigždes”, apie kurį esu rašiusi). Esame kitoje barikadų pusėje, susipažįstame su personažų aplinka: čia klesti prostitucija, narkotikai, pamatome žemuosius Los Andželo rajono Tinsentown sluoksnius, kurių gyvenimas itin spalvingas ir be kalėdinių žaisliukų.

Tai, kas „Tangerine“ padaro itin patraukliu, yra ne tik humoras ir šarmingi personažai, bet ir tai, jog  filmui besirutuliojant, personažus pažįstame vis geriau ir suprantame, jog po storu grimo sluoksniu ir ryškiais perukais slepiasi jautrios ir meilės ištroškusios asmenybės. Bene jautriausia (be pabaigos) ir, beje, kalėdiškiausia šio filmo scena man pasirodė vieta, kurioje Alexandra, Sin-Dee draugė, turėjo koncertuoti Kalėdų išvakarėse, tačiau nė vienas iš jos kviestų, taip vadinamų draugų, bare taip ir nepasirodė, tik Sin-Dee su savo pačiupta „nusikaltėle”. Už galimybę koncertuoti Alexandra turi susimokėti pati, jos daina priminė kažką tarp seno kabareto ir pradinės mokyklos Kalėdinės šventės dainos… Bet padainavo. Galbūt todėl „Tangerine“ viskas taip gražu (nors į estetikos rėmus jo neįsprausi). Svarbiausia, jog personažai čia moka kovoti už savo vietą po saule ir niekas jų nesustabdys.

Paraleli Sin-Dee ir viso Tinseltown rajono istorijai – tai su visa šeima čia atvykusio ir taksistu dirbančio armėno gyvenimas. Filmo pradžioje jis yra tarsi akcentas, jo mašinoje vystantys įvykiai tik padeda geriau pažinti kitus personažus, bet ne jį patį. „Tangerine“ istorija rutuliojasi ir darosi vis aiškiau, jog šis, regis, visai paprastas vyras, gyvena dvigubą gyvenimą ir transvestitų pasaulis jam pažįstamas ne tik iš jo keleivių. Galbūt tai jis čia keleivis, užsukantis, kad pabėgtų nuo nuobodaus šeimos gyvenimo ir įkyrios anytos. Būtent nuo jos toli pabėgti nepavyks, filmo pabaigoje susitinkame toje pačioje spurginėje, kur veiksmas ir prasidėjo… Bet sugrįžtame ne tokie patys: ši istorija mus privertė susimąstyti, suprasti ir ypač nusikelti į kitą pasaulį, pagyventi kitokį gyvenimą.

tangerine003

Tai, jog „Tangerine“ buvo nufilmuotas „iPhone5s“ telefonais, sukėlė nemažai reakcijų. Juk jau kuris laikas diskutuojama, kaip šiais laikais lengva pastatyti filmą, nes turime filmuojančius fotoaparatus, telefonus ir viską galime padaryti greitai ir be didelių išlaidų. Vis dėlto reikėtų paminėti, kad tai galioja ne visiems filmams. Tačiau „Tangerine“, regis, geresnio sprendimo būti ir negalėjo. Lengvi, praktiški telefonai filmo kūrėjams suteikia ypač daug laisvės, jie itin mobilūs ir galima filmuoti visur. Tai tarsi savotiškas protestas Los Andžele, kuriame visai šalia verda kitoks gyvenimas ir visa filmų industrija. O štai čia, šiame rajonėlyje, visai kitokius gyvenimus filmuojame telefonais. Tačiau šis pasirinkimas nesuteikia „Tangerine“ daug unikalumo. Mano manymu, visas unikalumas slypi istorijoje, puikiame režisieriaus humoro jausme ir mokėjime sumaišyti gyvenimo absurdo, juoko ir liūdesio tešlą. Nieko čia nei per daug, nei per mažai. Spurgos tikrai vykusios.

„Tangerine“ –  trash tipo komedija, savo originalumu bene pranokstanti visus šių metų mano matytus filmus, o stiliumi primenanti senas komedijas, galime atpažinti net screwball comedy būdingų bruožų. Tačiau tai itin modernus filmas, kuris priverčia juoktis ir susimąstyti. Filmo personažų pasaulis nėra rodomas negatyviai, jis tiesiog toks yra, ne toks gyvenimas kaip kitų, tačiau personažai apie jokį kitokį gyvenimą, regis, net nežino, jie gyvena savo burbule: jų problemos, džiaugsmai, ašaros ir juokas, tai jų gyvenimas ir apie kitokį čia niekas net negalvoja.

Taksisto gyvenimas – tai priešingybė to, ką matėme pusę filmo (tiek laiko prireikia, kad pamatytume taksisto šeimą). Jis vienintelis nesugeba pripažinti savęs tokio, koks jis yra. Jo šeimos namuose žiba eglutė ir girdime vaiko juoką. Šios dvi paralelios istorijos verčia susimąstyti apie nenaują tiesą, bet juk nieko naujo ir nebeparodysime, viskas, ką galime padaryti, tai parodyti kitaip. O tai „Tangerine“ režisieriui tikrai pavyko. Taigi, ar tikrai viskas auksas, kas auksu žiba? Ar visi mandarinai Kalėdomis kvepia ir ar po metų ar kitų nevalgysime ir mes populiariųjų amerikietiškų spurgų (amerikietiškuose filmuose policininkų itin mėgstamų donuts) per Kalėdas?

Gytė Skirkaitė

Gytė Skirkaitė

Paryžiuje gyvenanti kino gurmanė at Kinomaistas.lt
Kinas man – tai aptemdyta salė, ekranas, į kurio margumyną panyri porai valandų, tai kitų, šalia sėdinčiųjų emocijos, kurias sugeri, tai gyvenimas, realybė kitame kailyje, kitame laike. Vienintelis, gyvenimą ir kiną skiriantis dalykas man – tikiu kino reinkarnacija. Ne kartą miriau, prisikėliau ir atradau save iš naujo kitoje kino juostoje. O rašau, nes tomis akimirkomis, kai ekraną užpildo (tarsi epitafija antkapį) titrai, mano siela blaškosi, nenori išeiti iš staiga nušvitusios salės, mat kad iš tikrųjų išeičiau turiu padėti tašką – atsisveikinimui palikti nekrologą.
Gytė Skirkaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *