Filme „Pakeliui“ pasirodžiusi kino ir teatro aktorė Janina Matekonytė: „Tereikėjo Panką įsileisti į širdį kaip sūnų“

Viena žaviausių ir moteriškiausių kino ir teatro aktorių, 1972-aisiais Kristiną iš pirmojo lietuviško nuotykinio filmo „Tadas Blinda“ įkūnijusi Janina Matekonytė jau šį rudenį Lietuvos kino teatruose pasirodys naujajame Ričardo Marcinkaus kelio filme „Pakeliui“. Jame žinomai moteriai teko jautrus, pagrindinio herojaus Panko, kurį įkūnijo dainininkas Mantas Jankavičius, motinos vaidmuo.

J.Matekonytė papasakojo, kodėl sutiko pasirodyti šiame filme, atskleidė, kaip vertina M.Jankavičiaus darbą bei pakomentavo sutapimą, kad būtent jis buvo pasirinktas naujuoju Tadu Blinda 2011-aisiais išleistame filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Taip pat aktorė negailėjo šviesių paskatinimo žodžių jaunajai kino kartai.

Papasakokite apie savo vaidmenį filme „Pakeliui“, ar sudėtinga vaidinti žlugusio, save skandinančio vyro, tokio kaip Pankas, motiną?

– Ar gali būti sunku vaidinti tai, ko nereikia vaidinti. Tereikėjo tas dienas Panką įsileisti į širdį kaip sūnų. Ir viskas. Viskas juk yra mūsų širdyse. Mes mylim savo vaikus, o mūsų mamos mus mylėjo ar tebemyli besąlygiškai. Mamos myli ar mylėjo tokius, kokie buvom ar esam.

Kuo jums patiko „Pakeliui“, kodėl sutikote vaidinti šiame filme?

– Patiko pirmiausia scenarijus, nelėkštas, pakankamai prasmingas, kartais linksmas ir, sakyčiau, viltingas. Po to prasidėjo pažintis su režisieriumi, su grupe. Turiu progą pasidžiaugti, kad lietuviškas kinas tikrai turi ateitį, nes ne pirmą kartą sutinku labai kūrybingus jaunus kino žmones, kruopščius, išradingus, nebanalius, nepaviršutiniškus, mokančius dirbti komandoje.

Įdomu tai, kad Mantas Jankavičius  filmavosi naujajame filme „Tadas Blinda. Pradžia“, o Jūs atlikote panelės Kristinos vaidmenį senojoje filmo versijoje. Ar kalbėjotės apie šį sutapimą su pačiu Mantu? Kaip vertinate Manto Jankavičiaus Tadą Blindą? Ar nekantravote tapti jaunojo Blindos motina?

– Mes tikrai apie tai kalbėjomės. Buvo kuo pasidalinti… O apie Mantą galiu drąsiai pasakyti, kad tai žmogus visai ne tas, kuris gal kam nors atrodo kaip mergaičių numylėtas gražuoliukas. Tai darbštus, nuoširdus, kūrybingas, emocionalus, savikritiškas menininkas.

Dar vienas sutapimas, kad Mantas pasirodė K.Antanėlio ir S.Gedos roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, kurioje esate vaidinusi Džiuljetą. Tam tikra prasme, jūs net dusyk vaidinote mylimuosius tik kad su 30-ies metų skirtumu. Ar tokie sutapimai – darbas to paties žanro kūriniuose – jus suartino?

– Muzika man visada buvo ir yra stebuklas. Ir tai, kad filme partneris, vaidinantis sūnų, yra talentingas muzikantas, buvo ir netikėta, ir smalsu. Aš atidžiai sekiau vieną naktinę jo vaidinamą sceną ir turiu pripažinti, kad Mantas susidorojo profesionaliai. Ta scena turėtų būti įspūdinga dar ir dėl režisieriaus bei operatoriaus išmonės ir išradingumo. Noriu palinkėti jaunimui nebijoti kurti, nebijoti klysti ir nesustoti.

„Pakeliui“ herojų kelionė nepašykštės įtampos, ieškojimų, draugystės ir meilės. Žiūrovai taps avarijos liudininkais, stebės Panko suėmimą ir areštą bei milžinišką norą išsikapstyti iš gilios duobės. To kaltininkė – mergaitė, kartą išdygusi prie jo lovos ir pasakiusi, kad jis – jos tėtis.

Žilvino Naujoko nuotr.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *