Filmas „Ypatingas poreikis“ – trūksta to „ypatingo“

Dokumentinis kinas – tai nesugalvoti, nesuvaidinti, nesufantazuoti įspūdžiai. Štai vienas toks „tikras“ kūdikis atkeliavo į šį pasaulį – debiutinis italų režisieriaus Carlo Zoratti „nesugalvotų įspūdžių“ filmas „Ypatingas poreikis“ („The special need“, 2013). Sakoma, kad pirmas blynas visada prisvyla, o šviežios jaunatviškos iniciatyvos nereikėtų per daug plakti rimbais ir nemėtyti kritikos akmenų į vos beželiantį darželį, o tik sveikinti už drąsą. Pasveikinti yra už ką, bet pirma norisi nors truputį diržiuku jei nesuduoti, tai bent pamosikuoti.

Kelis reikšmingus kino apdovanojimus susižėrusi dokumentika pasakoja apie autistą Enea, kuris turi tokį vieną nedidelį, bet ypatingą poreikį – susirasti merginą, o kartu su ja ir meilę. Žinoma, jam nelabai sekasi, karštos italės jį atstumia. Beveik tris dešimtmečius šiame pasaulyje gyvenančio  vyro pagaili draugai Aleksas ir Carlo, kurie nusprendžia padėti vienišam Enea‘ui. Jie išsiruošia į kelionę po Europą: Austrijos viešnamiai ir Vokietijos pencionatas, kuriame neįgaliuosius apie seksualinį gyvenimą apšviečia seselės ir po tokios edukacijos galima pabandyti praktiškai, ką su jomis išmoko tokie žmonės.

Skamba gal ir linksmai, „Ypatingas poreikis“ anonsas irgi atrodo nuotaikingas, bet iš tikrųjų pažiūrėjus šį dokumentalistinį-impresionistinį-neutralistinį-chronolistinį montažą jautiesi kaip suvalgęs visokių E ir kitokios sintetikos prikištą makdonaldo mėsainį. Lyg ir alkis numalšintas, bet kažko dar trūksta. Paprastai tokie filmai, kuriuose vaizduojami žmonės iš esmės pasmerkti likimo ir negalintys apie nieką svajoti kaip kiti „normalūs“ ir išdrįstantys kovoti už savo laimę, labai įkvepia. Jie tarsi sako: „Gyvenimas – tai ne kanalizacija, jis vertas, kad dėl jo kovotum“. Ir tokį personažą kaip Enea labai užjauti ir „sergi“ už jį kaip už savo mėgstamą komandą per sporto varžybas. O po filmo žiūrovas jaučia euforiją, nori kažką nuveikti gero ir prasmingo. Tačiau filme „Ypatingas poreikis“ taip nebuvo…

Tokius kilnius jausmus labai žlugdo emocinių akcentų nebuvimas. Jei tai dokumentinis filmas, tai dar nereiškia, kad jis turi praplaukti lyg tarp kitko. Be to, tai trukdo suprasti patį veikėją – juk ne visi turi protinę negalią ir anaiptol ne visi susiduria su problemomis, panašiomis į jo. Tai tik gimdo prarają tarp herojaus ir žiūrovų empatijos.

Kitas tikrai suerzinęs dalykas, filmo pabaigoje beveik tiesiogiai išsakomas jo „moralas“. Čia kaip šlapiu skuduru per žiūrovo veidą. Atėmė visą džiaugsmą.

Vienintelis tikrai geras dalykas – „Ypatingas poreikis“ autorių etiška pozicija. Nors pagal dokumentinio kino, filmavimo etikos normas yra draudžiama filmuoti žmones, kurie negali apsiginti nuo kameros, kaip šiuo atveju – psichikos negalią turintį žmogų, tačiau ši taisyklė sulaužyta labai delikačiai ir kamera, pats filmavimo faktas netraumuoja nei pagrindinio veikėjo, nei žiūrovo. Enea parodytas išlaikant deramą atstumą ir be išankstinių nusistatymų. Taip pat, meilės paieškos ir vokiška sekso terapija neturi jokio pornografinio atspalvio, tuo labiau nekelia šleikštulio, nekompromituoja nusifilmavusių žmonių.

Dalia Dudėnaitė

Dalia Dudėnaitė

Kino maisto virtuvėje tik pradedu gaminti visokius kepsnius, spageti, desertus ir padažus. Kartais sukuriu tikrai subtilaus skonio šedevriukus, o kartais - ką nors prisvilinu, persūdau ar įdedu kažką, nuo ko paskui skauda skrandį. Tikiuosi laikui bėgant man pavyks pateikti vis profesionaliau pagamintus skanėstus, džiuginančius kiekvieną gurmaną, negurmaną ir kitas alkanas sielas.
Dalia Dudėnaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *