Filmas „Minios žmogus“ – tai mūsų vienatvės atspindys

Kur einu ir kodėl?

Blaškausi vienoje iš šimto gatvių,

Triukšmingame žmonių spiečiuje.

Ne veltui tokio didmiesčio kaip Paryžius metro kurį laiką galima buvo pastebėti šią ištrauką iš Mayakovskio poemos. Kada žmonės jaučiasi vienišiausi? Atsakymas galbūt slypi vieno personažo iš filmo „Plona raudona linija“ („The Thin Red Line“, 1998) žodžiuose:

– Ar kada jautiesi vienišas? – klausia vienas.

– Tik tada, kai būnu tarp žmonių, – atsako kitas.

Iš tiesų, kur ta vidinė tuštuma ir vienatvė yra didžiausia, nors ir sunkiausiai pastebima? Į šį klausimą bandė atsakyti daugybė menininkų: tapytojų, muzikantų, ypač rašytojų, tarp kurių ir žymusis Edgaras Allanas Poe su savo novele „The man of the crowd” (1840). Ta vienatvė, kurią gal net galėtume pavadinti saviizoliacija, sukurta žymaus amerikiečių rašytojo, į ekraną buvo perkelta dviejų brazilų režisierių Cao Guimaraeso ir Marcelo Gomeso. Jų filmas „Minios žmogus” („The man of the crowd”, 2013) tik dar labiau patvirtina temos aktualumą, ar būtume XIX amžiaus Londone, ar šių dienų Belo Horizonte, didžiausiame Brazilijos mieste, kuriame vyksta filmo veiksmas.

Poe novelėje pagrindinis personažas stebi žmones pro vienos Londono kavinės langą. Jis skirsto juos pagal socialinius sluoksnius, kol nepastebi vieno vienišo praeivio, kuris jam krinta į akį ir pradeda jį sekti miesto šurmulyje… Langas, vujarizmo simbolis, naudotas daugybėje filmų (vienas iš įsimintiniausių pavyzdžių – Hitchcocko „Rear Window”) šiame brazilų filme buvo pakeistas, o gal, tiksliau būtų sakyti, sumodernintas ir pavaizduotas kaip ekranas. Kvadratiniame  formate, kuris gana retas kine, tačiau ypač dažnas mūsų šiuolaikiniame kasdieniniame gyvenime (su nepakeičiamomis nešiojamomis tabletėmis, kompiuteriais ar profilio nuotraukomis socialiniuose tinkluose… ), tarsi pro kompiuterio ekraną stebime judančią pagrindinio personažo Juvenalo (aktorius Paulo André) „nuotrauką”. Jis dirba metro vairuotoju ir turi vienintelę draugę, tiksliau, kolegą, giminingą vienišą sielą, kuri ketina susituokti ir paprašo pagrindinio personažo tapti jos vestuvių liudininku. Tai ir tampa jų keistos draugystės pradžia. Margo (aktorė Sílvia Lourenço) taip pat stebi Juvenalo gyvenimą daugybėje monitorių savo darbo vietoje.

L+HOMME+DES+FOULES+PHOTO1

Filme „The man of the crowd” tarsi dvigubame ekrane vykstantis vaizdas tampa įdomiu estetiniu sprendimu, kuris tarsi įkalina kiekvieną personažą savo narvelyje-ekrane. Beveik niekuomet nematome dviejų personažų viename plane, kiekvienam skiriamas visas planas. O kai vienas personažas tarsi netyčia nuklydęs įžengia iš už kadro į ekraną, jie grafiškai atskirti tarsi nematoma siena, kuri niekada netu būti peržengta. Juvenalas, pats būdamas stebėtojas (nors ir apatiškas) dažnai prieina prie lango, kito skaidraus ekrano, kuris jį skiria nuo išorinio pasaulio, leisdamas būti šalia tarsi gyvenimo šešėliu, didžiulio miesto šviesų atspindžiu.

Vis dėlto, kupinas vienatvės ir tuštumos, šis filmas nėra niūraus ir kančios kupino šių dienų gyvenimo parodija. Vienatvė čia pateikiama kaip įgimta žmogaus būsena ir taip dažnai ant lango krintantys lietaus lašai tai labiau melancholijos ar net harmonijos tarp vienišo žmogaus ir likusio pasaulio simbolis. Jei reiktų šį filmą apibūdinti dviem žodžiais, pavadinčiau jį vienatvės pilnatve. Žiūrėdamas „The man of the crowd” suvoki, kad visi nešiojamės dalelę vienatvės, tik arba randame ryšį ir mokame su ja elgtis, arba kenčiame, arba susiliejame su miesto minia ir tampame mase.

L+HOMME+DES+FOULES+PHOTO3

Dvi panašios sielos filme susitinka, kalbasi arba lieka nebylios. Pilnatvė – tai dviejų vienišų sielų suartėjimas, bet ne susiliejimas. Ar tai meilės, ar užsimezgusios draugystės istorija, sunku pasakyti. Gal tai tiesiog kiekvieno šiuolaikinio žmogaus istorija, vienišo ir paskendusio minioje. Labai lėtas „The man of the crowd” ritmas ir istorijos nedramatizavimas gali nuvilti daug žiūrovų, tačiau filosofiška istorija, fotografijos estetika ir mažos detalės gali nustebinti, padėti susitapatinti ir panirti į šią gyvenimo poeziją.

Gytė Skirkaitė

Gytė Skirkaitė

Paryžiuje gyvenanti kino gurmanė at Kinomaistas.lt
Kinas man – tai aptemdyta salė, ekranas, į kurio margumyną panyri porai valandų, tai kitų, šalia sėdinčiųjų emocijos, kurias sugeri, tai gyvenimas, realybė kitame kailyje, kitame laike. Vienintelis, gyvenimą ir kiną skiriantis dalykas man – tikiu kino reinkarnacija. Ne kartą miriau, prisikėliau ir atradau save iš naujo kitoje kino juostoje. O rašau, nes tomis akimirkomis, kai ekraną užpildo (tarsi epitafija antkapį) titrai, mano siela blaškosi, nenori išeiti iš staiga nušvitusios salės, mat kad iš tikrųjų išeičiau turiu padėti tašką – atsisveikinimui palikti nekrologą.
Gytė Skirkaitė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *