„Boyhood“ – 12 metų kurta odė vaikystei

Kinematografinėse lentynose filmų apie vėjavaikišką vaikystę ir pirmųjų brandos žingsnių netvirtumą yra daug. Visgi, subtilumo ir kasdieniško paprastumo juose retai išvystama. Tačiau to negalima pasakyti apie naujausią amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio filmą „Boyhood“ – it odė vaikystei 12 metų kurtas filmas nesistengia šokiruoti, o filosofija „mažiau yra daugiau“ žiūrovą lydi viso filmo metu.

Pakvietęs filmuotis tokius aktorius kaip Ethaną Hawke’ą, Patricią Arquette, dukrą Lorelei Linklater ir pagrindinio vaidmens atlikėją Ellarą Coltraine’ą, režisierius sukūrė filmą apie besikeičiantį laiką ir žmones jame.

„Boyhood“  filmo naratyve vaizduojama pagrindinio veikėjo Masono vaikystė ir brendimas nuo 6 iki 18 metų. Tai yra gana neįprasta siužeto forma Linklaterio filmams, žinant, kad dauguma jų apima įvykius, telpančius į 24 valandų periodą („Before Sunrise“ trilogija, „Dazed and Confused“).

 Pirmojoje „Boyhood“ scenoje svajingai į dangų žvelgęs vaikas nepastebimai užauga žiūrovo akyse. Vaikiškus konfliktus su seserimi keičia protingos diskusijos su draugais ar netgi visai brandūs patarimai tėvams (tėvai, beje, neretai gali pasirodyti, netgi sunkiau ir chaotiškiau siekia savo tikslų bei asmeninio tobulėjimo, negu jų vaikai).

„Boyhood“ veiksmo vieta – Ostinas, Teksaso valstija (iš kur, beje, yra ir pats režisierius). Veiksmo centre – šešiametis berniukas Masonas, augantis su vieniša motina Olivia (akt. Patricia Arquette) ir vyresne seserimi Samantha (akt. Lorelei Linklater). Masonas – iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis iš dar tik pradėjusių formuotis asmenybei amžiaus tarpsnio vaikų. Laisvu laiku žaidžia su seserimi, lanko mokyklą, atrodo kiek drovus, tačiau, kaip būdinga vaikui – smalsus ir išdykęs.

Filmo siužetas vystosi greitai, ir netrukus stebime pirmąjį motinos egzistencinį konfliktą, susipažįstame su vis dar savęs ieškančiu ir ne itin tvirtai ant žemės stovinčiu tėvu (akt. Ethanas Hawke’as). Pirmosiose filmo scenose, sekant buitines peripetijas (motinos ginčai su vaikinu, šeimos persikraustymas dėl finansinių sunkumų), dėmesys persikoncentruoja į motiną ir visą likusį filmą juntamas motinos vaidmens išstumimas į pirmą planą dažnai užmirštant patį veikėją (nors su tokia užduotimi aktorė P. Arquette puikiai susitvarkė).

Tačiau „Boyhood“ – filmas ne tik apie vaikystę, bet ir apie gyvenimą vaiko akimis. Todėl toks režisieriaus pasirinkimas stambiu planu pateikti Masono artimuosius yra tinkamas.

doc_6534_0

 Šeimai persikrausčius, motina nusprendžia siekti karjeros, o Masonas ir jo sesuo vis dažniau leidžia laiką su tėvu. Vaizduojamas artimas tėvo ir vaikų bendravimas; diskusijos tarp Masono ir tėvo apie filmus, muziką, pirmąsias simpatijas. Taip parodomas intymus tėvo noras palaikyti kuo stabilesnius ir artimesnius santykius su sūnumi. Masono požiūris į tėvų santykius atvirai nedemonstruojamas, režisierius jį pastato į tylaus stebėtojo vaidmenį, o tai leidžia žiūrovui interpretuoti jo jausmus.

Nors filmo pradžioje galima pajusti savotišką įtampą tarp šeimos narių dėl ne itin stabilių tarpusavio santykių, filmo eigoje tiek tėvo, tiek motinos asmeniniai gyvenimai tarpusavyje nesikonfrontuoja, kiekvienas kuria naujus, nors ne itin sėkmingus, santykius.

 Įpusėjus filmui (tiksliau – Masonui įžengus į paauglystę), žiūrovas galbūt tikisi staigių siužeto ar asmenybės posūkių, tačiau veltui – prasidėjęs Masono brendimas labiau reiškiasi išvaizdos eksperimentais, nei elgesiu (išskyrus keletą eksperimentų su alkoholiu ar marihuana). Gana ramūs charakterio bruožai nekinta, tačiau išvaizdos pasikeitimai puikiai atspindi paauglystėje išgyvenamus savojo aš ieškojimus ir nesusiformavusios asmenybės svarstymus.

Visgi, Masono savojo aš atradimas pasireiškia anksti – fotografija susidomėjęs vaikinas gana greitai atskleidžia savo talentą, kuris lygiai taip pat greitai yra įvertinamas. Santykiuose su merginomis Masonas išlieka toks pat drovus. Tiesa, jam pavyksta užmegzti mokyklinį romaną, tačiau jis trunka ganėtinai trumpai ir nepalieka žymesnių nuoskaudų Masono gyvenime.

BN-DP160_Boyhoo_G_20140708132559

Negalima nepastebėti sureikšminamos (teigiama prasme) akimirkų svarbos. Paskutiniame filmo epizode, Masonui leidžiant laiką su koledžo draugais, viena jų, Nicole, paklausia Masono, ar akimirkos valdo žmones, ar žmonės – akimirkas. Masonas atsako, jog pastarosios, taip įprasmindamas savo prabėgusią vaikystę – juk Masono asmenybė formavosi veikiama aplinkos, tam jis visiškai nesipriešino ir dėl to nemaištavo, todėl susidaro įspūdis, kad to visai ir nereikia, kad atsirastum ten, kur reikia, ar pasiektum tai, ko nori.

Pats Richardas Linklateris „Boyhood“  apibūdino kaip rinkinį mažų akimirkų, ir išties, filme neišvysime pompastiškų įvykių, perdėtai įtemptų santykių, intrigų ar dramų. Filmas subtiliai parodo paprasto vaiko augimą, o svarbios akimirkos svetimai akiai gali pasirodyti ir nereikšmingos – merginos komplimentas šukuosenai, žaidimai tėvais ar gražios nuotraukos užfiksavimas. Kasdieniški epizodai – šeimos pusryčiai, gimtadieniai, išleistuvės, pažinčių užmezgimas vakarėlyje, pirmoji meilė – pateikiami be hiperbolizuotų aplinkybių, taip dažnai naudojamų sukelti žiūrovui įspūdį. To visai nereikia. Tai tiesiog jautrus, asmeniškas ir šiltas filmas, kuris, jei nepriverčia žiūrovo pažvelgti į savąją vaikystę, bent leidžia dalį vaikystės pastebėti filme.

 Taigi, nauja kinematografine forma pateiktas įtraukiančio ir artimo žiūrovui siužeto „Boyhood“, nepamirštant puikiai atliktų vaidmenų (aktorei Patriciai Arquette tai bene ryškiausias vaidmuo nuo 2005 m. TV serialo „Medium“), „Coldplay“, „Arcade Fire“ ir kitų indie grupių dainų sudaryto garso takelio, visiškai pelnytai užsitikrina stiprias tiek žiūrovų, tiek kritikų simpatijas.

Domantė Juknonytė

Domantė Juknonytė

Filmai turi neįtikėtiną galią - keičia mąstymą, diegia vertybes, sukelia emocijas. Šis suvokimas ir meilė kinui mane aplankė seniai, todėl Kinomaistas man - puiki vieta tuo dalintis.
Domantė Juknonytė

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *